Šv. vienuolis Jobas, Počajivo (dabartinė Počajivo Laura Ukrainoje) hegumenas, stebukladarys (pasaulyje Jonas Železo), gimė XVI a. viduryje Pokutijoje, Galicijoje. Būdamas 10-ies metų atvyko į Ugornickio Atsimainymo vienuolyną, o 12-aisiais gyvenimo metais priėmė vienuolystės įžadus. Šv. vienuolis Jobas nuo pat jaunystės garsėjo dideliu pamaldumu, griežtu asketišku gyvenimu ir anksti buvo įšventintas į kunigus. Apie 1580 m. kunigaikščio Konstantino Ostrožskio, žinomo stačiatikybės gynėjo, prašymu jis ėmėsi vadovauti Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo vienuolynui netoli Dubno miesto ir daugiau kaip 20 metų jam vadovavo, stiprėjant tuo metu vykdomam stačiatikybės persekiojimui. XVII a. pradžioje vienuolis pasitraukė į Počajivo kalną ir apsigyveno oloje netoli senovinio Dievo Motinos Ėmimo į Dangų vienuolyno, garsėjančio stebuklingąja Počajivo Dievo Motinos ikona. Vienuolyno broliai, pamilę šventąjį atsiskyrėlį, išrinko jį savo vadovu (hegumenu). Vienuolis Jobas, uoliai vykdydamas vyresnėlio pareigas, broliams buvo švelnus ir meilus, pats daug dirbo, sodino sode medžius, stiprino užtvankas prie vienuolyno. Aktyviai dalyvaudamas ginant stačiatikybę ir savo tautybę, vienuolis Jobas dalyvavo 1628 m. Kijevo visuotiniame susirinkime, sušauktame prieš uniją. Po 1642 m. vienuolis Jobas priėmė didžiąją schemą (aukščiausią vienuolystės rangą) Jono vardu. Kartais jis visiškai užsidarydavo oloje trims dienoms arba visai savaitei. Nuolatinis jo klusnios širdies darbas buvo Jėzaus malda – „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo sūnau, pasigailėk manęs“. Šv. vienuolio Jobo mokinio ir gyvenimo metraščio sudarytojo Dositėjaus liudijimu, kartą vienuoliui meldžiantis, urvą nušvietė dangiška šviesa. Šv. Jobui yra apsireiškusi pati Dievo Motina. Vienuolis Jobas mirė 1651 metais, nugyvenęs daugiau kaip 100 metų, penkiasdešimt metų valdęs Počajivo vienuolyną. 1659 metais rugpjūčio 28 d. šv. vienuolis Jobas buvo paskelbtas šventuoju.
