Šv. vienuolis kankinys ir išpažinėjas Steponas Naujasis gimė 715 metais Konstantinopolyje dievobaimingoje krikščionių šeimoje. Jo tėvai, turėdami dvi dukras, prašė iš Dievo sūnaus. Gimusį sūnų motina pažadėjo Dievui.
Tuo metu Bizantijos imperatorius Leonas Isauras (717–741) pradėjo šventų ikonų bei jas gerbiančių tikinčiųjų persekiojimą. Ikonoklastai, remiami imperatoriaus, užėmė vadovaujančias pozicijas imperijoje ir Bažnyčioje. Tikrasis tikėjimas tegalėjo išlikti vienuolynuose toli nuo sostinės, vienišose celėse ir tikinčiųjų širdyse.
Šv. Stepono tėvai troško išvykti iš sostinės, norėdami išsaugoti tikrąjį tikėjimą. Jie laukė, kol paaugs jų sūnus, kad galėtų, kaip ir buvo tėvų pažadėta Dievo Motinai, priimti vienuolystės įžadus. Tačiau visi Bizantijos vienuolynai buvo perpildyti – į juos atvyko daugelis pabėgėlių, besigelbėjančių nuo persekiojimų. Jaunuolio tėvai paskyrė sūnų Viešpačiui nuošaliame Auksentijaus kalne, kur gyveno šventas vienuolis atsiskyrėlis, vardu Jonas. Šitam asketui tėvai ir patikėjo savo šešiolikmetį sūnų, maldaudami, kad šv. Jonas įšventintų jį į vienuolius ir dvasiškai jam vadovautų.
Šv. Steponas praleido kalne daugiau nei 15 metų, visiškai paklusdamas savo vadovui, mokydamasis iš jo dvasinio gyvenimo. Čia jis ir gavo žinią, kad jo tėvas mirė, o motina ir sesės davė vienuolystės įžadus.
Po kurio laiko mirė ir jo dvasinis vadovas, šv. Jonas. Liūdėdamas šv. Steponas palaidojo jo šventą kūną, o pats tęsė atsiskyrėlio gyvenimą jo oloje. Pamažu ten pradėjo ateiti vienuoliai, norintys iš jo pasimokyti. Taip įsikūrė vienuolynas, kurio hegumenu (abatu) tapo pats šv. Steponas.
Būdamas 42 metų, hegumenas paliko vienuolyną ir pasišalino į kitą kalną, kurio viršūnėje, nuošalioje celėje atsiskyrė nuo viso pasaulio. Tačiau ir čia netrukus susibūrė vienuoliai, prašantys dvasinio šv. Stepono vadovavimo.
Tuo metu, po Leono Isauro, Bizantijos sostą paveldėjo jo sūnus Konstantinas Kopronimas (741–775). Jis dar uoliau už savo tėvą persekiojo ikonodulus (gerbiančiuosius ikonas).
Sostinėje pasklido žinia apie šv. Stepono vienuolyną. Imperatoriui buvo pasakojama apie atsiskyrėlių asketizmą ir šventą gyvenimą, apie jų dievobaimingumą, apie hegumeno daromus stebuklus, apie tai, kad šv. Steponas mylimas ir gerbiamas toli už savo vienuolyno ribų. Imperatorius ypač supyko, sužinojęs, kad vienuolyne atvirai gerbiamos ikonos ir smerkiamas ikonoklazmas. Ikonoklastas Konstantinas, imperatoriaus neteisėtai paskirtas Konstantinopolio arkivyskupu, suprato, kad šv. Steponas yra jam pavojingas priešas. Arkivyskupas įdėjo daug pastangų, stengdamasis arba paversti jį savo bendrininku, arba nužudyti.
Iš pradžių šv. Steponą bandė suvilioti gražiais žodžiais ir papirkinėjimu, paskui – grasinimais, tačiau viskas buvo veltui. Nepavykus įkalbėti, šventasis buvo apšmeižtas: apkaltintas bendru gyvenimu su vienuole. Tačiau jo kaltė taip ir nebuvo įrodyta, nes apšmeižta vienuolė viską neigė ir galiausiai buvo nukankinta iki mirties. Galiausiai imperatorius liepė įkalinti šv. Steponą, o jo vienuolyną nugriauti. Į kalėjimą jis atsiuntė vyskupus-ikonoklastus, kurie turėjo įtikinti vienuolį, kad ikonų persekiojimas yra dogmatiškai pagrįstas. Tačiau atsiskyrėlis lengvai juos nuginčijo ir išlaikė savo tikėjimą.
Tada imperatorius liepė ištremti šventąjį į vieną iš Marmuro jūros salų. Šv. vienuolis apsigyveno oloje, netrukus ten susirinko ir jo mokiniai. Po kurio laiko šv. Steponas paliko juos, pradėjęs stulpininko kelią. Žinia apie šventąjį asketą ir stebuklus, įvykstančius jo maldomis, pasklido po visą imperiją, įkvėpdama žmones, sustiprindama ikonodulų tikėjimą.
Imperatorius liepė įkalinti šv. Steponą, o paskui pristatyti į teismą. Teisme šventasis nuginčijo jį teisiusius eretikus, paaiškino ikonodulijos dogminį pagrindą ir apkaltino ikonoklastus šventvagyste – Kristaus ir Dievo Motinos smerkimu. Aiškindamas savo mintį, šventasis parodė susirinkusiems auksinę monetą, kurioje buvo imperatoriaus atvaizdas. Jis paklausė teisėjų: kas lauktų žmogaus, kuris sutryptų šią monetą, metęs ją ant žemės. Jam buvo atsakyta, kad tokiam žmogui būtų paskelbta mirties bausmė, kadangi jis paniekino imperatoriaus atvaizdą. Tada šv. Steponas atsakė, kad žymiai baisesnė bausmė laukia tų, kurie niekina Dangaus Karaliaus ir Jo šventųjų atvaizdus, ir, metęs monetą ant žemės, pradėjo trypti ją kojomis.
Imperatoriaus įsakymu šventasis, surakintas grandinėmis, buvo pasodintas į kalėjimą, kur jau buvo kankinami 342 senoliai, nuteisti už ikonų gerbimą. Ten šv. Steponas išbuvo 11 mėnesių, guosdamas kalinius. Kartu jie meldėsi, dažnai giedodami Rankomis netapyto Kristaus atvaizdą šlovinantį troparioną. Žmonės miniomis plaukė prie kalėjimo, prašydami šv. Stepono maldų.
Imperatorius, sužinojęs, kad šventasis ir kalėjime įkūrė vienuolyną, kuriame nepaliaujamai meldžiamasi ir kur gerbiamos šventosios ikonos, pasiuntė du savo brolius, įsakęs, kad jie mirtinai sumuštų šv. Steponą.
Įėję, jie pamatė, kad šv. vienuolio veidas spindi Dieviškąją šviesa. Broliai puolė ant kelių, maldavo jiems atleisti ir prašė šventojo maldų. Imperatoriui jie pasakė, kad įvykdė jo įsakymą. Tačiau netrukus imperatorius sužinojo, kad šventasis vis dar gyvas. Tada jis paskelbė, kad šv. Steponas rengia perversmą ir pasiuntė į kalėjimą būrį karių. Šv. išpažinėjas pats išėjo jų pasitikti. Žiaurūs kariai vilko jį miesto gatvėmis, spardydami ir daužydami pagaliais. Kai šventasis atsidūrė priešais šv. kankinio Teodoro bažnyčią, jis iš paskutinių jėgų, atsirėmęs rankomis į žemę, pakėlė, kiek galėjo, galvą, ir nusilenkė šventajam. Toks buvo jo dievobaimingas poelgis žiauriose kančiose. Pamatęs tai, vienas iš žudikų, griebęs medžio gabalą, taip sudavė šventajam į galvą, kad šis mirė.
Tačiau kariai ir užmušę jo nepaleido, bet tampė toliau. Tempiant nuo jo švento kūno atsiplėšdavo dalys – pirštai, rankos, viduriai palikdami nuo kraujo raudonai nudažytas gatves. Imperatoriaus įsakymu, grasinant mirties bausme, kiekvienas miesto gyventojas turėjo paleisti į jį akmenį, tad visi, net ir vaikai, palikdami savo mokyklas, mėtė į negyvą kankinį akmenis. Galiausiai žvėriškai suplėšytą kankinio kūną įmetė į duobę, kur buvo metami nusikaltėlių lavonai. Taip gruodžio 11 dieną, būdamas 53-ejų metų, savo gyvenimo kelią baigė šv. vienuolis Steponas.
Tą dieną virš Auksentijaus kalno pasirodė ugnies debesys, dingo saulės šviesa ir kilo baisi audra, kurios metu mirė nemažai žmonių. Tačiau imperatorius, nepaisydamas šių akivaizdžių Dievo bausmės ženklų, nenurimo. Jis liepė nužudyti du savo brolius, kuriuos buvo siuntęs nužudyti šv. Stepono. Po to jis nužudė ir tuos šventuosius išpažinėjus, kurie buvo kalėjime kartu su šv. Steponu.
Šventas gi, palaimintas kankinys Steponas, nekaltas ir tyras, dabar regi Trejybėje Vieną Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, Kuriam tebūnie amžina šlovė. Amen.
