Šv. vienuolis Serafimas Sarovietis gyveno XVIII ir XIX amžių sandūroje. Dėl stebukladarystės dovanos, kurią šventasis gavo iš Dievo dar gyvendamas žemėje, pas jį plaukė minios žmonių.
Vienuolis buvo kilęs iš prekiautojų šeimos, gimęs gavo Prochoro vardą. Vieną dieną berniukas Prohoras ir jo motina užlipo aukštą varpinės bokštą. Staiga berniukas suklupo, neišsilaikė ant kojų ir iškrito iš bokšto. Išsigandusi motina nubėgo žemyn, bet didžiai savo nuostabai pamatė sūnų nesužeistą. Taip atsiskleidė Paties Dievo Prochorui skirta tarnystė tolimesniame gyvenime.
Gavęs Kijevo-Pečiorų lauros senolio Dosifėjaus palaiminimą, Prochoras išvyko į Sarovo tyrus ir tapo vienuoliu. Ten jam buvo suteiktas Serafimo vardas. Įšventintas į hierodiakonus, vienuolis pasitraukė į Sarovo mišką, kad galėtų atsidėti atsiskyrėlio gyvenimui.
Šventojo maldomis įvyko daug stebuklų. Prie Šv. Serafimo celės susirinkdavo minios maldininkų, kurie plūdo iš įvairių šalies kampelių. Vienuolis guodė kenčiančiuosius, gydė ligonius, sugražindavo pasiklydusius į teisingą kelią.
Vieną dieną trys vyrai norėjo apiplėšti šventąjį. Nežinodami, kaip skurdžiai jis gyvena, jie įsiveržė į vienuolio celę ir žiauriai jį sumušė. Žinoma, Viešpats nepaliko šio poelgio be bausmės. Grįžę į savo kaimą, vyrai surado savo namus sudegusius iki pamatų.
Gailestinga šventojo malda traukė ne tik žmones. Prie šventojo celės be jokios baimės ateidavo įvairūs laukiniai gyvūnai. Vienas iš nuolatinių vienuolio celės lankytojų buvo lokys. Šventasis senolis maitino žvėrį skurdžiomis maisto atsargomis, kurias jam atnešdavo piligrimai arba kurias miške surasdavo pats šventasis. Daugelis matė, kaip vienuolis maitino lokį, ir stebėjosi jo šventumu.
Vienuolis gyveno griežtą asketišką gyvenimą: mažai miegojo, valgė augalų šaknis ir uogas. Ilgą laiką šventasis asketas gyveno tyloje ir nieko nepriimdavo į savo celę. Tūkstantį dienų ir naktų šv. Serafimas klūpojo ant didelio akmens ir meldėsi.
Vieną dieną vienuoliui sapne pasirodė Dievo Motina. Ji nurodė vietą Divejevo vienuolyno įkūrimui ir pažadėjo jį globoti.
Per Apreiškimo šventę Dievo Motina vėl pasirodė vienuoliui ir pranešė apie artėjančią mirtį. Tėvas Serafimas mirė 1833 m.
