Šv. vienuolis Sergijus Nuromietis, Vologdos ir Obnoros stebukladarys, gyveno XIV a., buvo graikas, savo vienuolystės kelią pradėjo šventajame Atono kalne. Ten jis buvo įšventintas į hierovienuolius.
Po kurio laiko šventasis iškeliavo į Radonežo miškus, kur tuo metu gyveno šv. Sergijus Radonežietis, didis šventasis, kuris tapo atvykėlio dvasiniu tėvu. Apie 1386–1389 m. graikų vienuolis, dvasiškai sustiprėjęs, gavo savo dvasinio tėvo palaiminimą atsiskirti nuo žmonių ir tapti atsiskyrėliu. Ilgai keliavęs, išvyko į nuošalią vietą Vologdos miškuose prie Nurmos upės. Už daugmaž keturių kilometrų nuo tos vietos gyveno kitas atsiskyrėlis – šv. vienuolis Paulius Obnorskis, taip pat vienas iš šv. Sergijaus Radonežiečio mokinių. Šventieji atsiskyrėliai netrukus susidraugavo, nes jų sielos buvo artimos.
Šv. Sergijus pastatė kryžių, koplyčią ir nedidukę celę, iškasė šulinį. Jam teko dažnai iškęsti demonų ir įpykusių žmonių puolimus, tačiau atsiskyrėlis tvirtai buvo nusprendęs nepalikti savo išganymo vietos. Pamažu pradėjo sklisti žinia apie šventąjį, ir aplink jį susibūrė apie 40 vienuolių. Jie pasistatė Gailestingojo Išganytojo bažnyčią, padėjo pagrindus Nuromo vienuolynui.
Sunkiai dirbdamas, nuolat sergantis, šv. vienuolis Sergijus sulaukė žilos senatvės. 1412 m. spalio 20 d. jis priėmė Šv. Eucharistiją ir ramiai iškeliavo į amžinybę. Broliai garbingai palaidojo jo šventąjį kūną.
Po daugelio metų šv. Sergijus tris kartus apsireiškė sapne Nikiforui, vienam iš Nuromo vienuolyno brolių, ir nurodė savo palaidojimo vietą, liepdamas iškelti jo palaikus, „kadangi Viešpats nenori, kad jo palaidojimo vieta liktų nežinoma ir apleista“. Taip buvo atrastos šventojo relikvijos, prasidėjo stebuklai. Buvo pradėta gerbti šį šventąjį, o apie 1584-1585 m. jis buvo kanonizuotas. Šiandien šventojo relikvijos saugomos po antkapiu jo pastatytoje bažnyčioje.
