XIV a. pirmoje pusėje iškilo garsioji Trejybės-Sergijaus laura (vienas žinomiausių stačiatikių vienuolynų kompleksų). Jos įkūrėjas vienuolis Sergijus – pasaulyje Baltramiejus – buvo Rostovo bojarinų Kirilo ir Marijos sūnus, gyvenęs Radonežo kaime. Kai Baltramiejui sukako septyneri metai, jam atėjo laikas išmokti skaityti ir rašyti. Jis visa siela troško mokytis, tačiau jam labai nesisekė – raštingumo talento jis neturėjo. Sielvartaudamas dėl to, jis dieną ir naktį meldėsi Viešpačiui, kad atvertų jam rašto supratimo duris. Vieną dieną, ieškodamas laukuose pasiklydusių arklių, jis po ąžuolu pamatė keistą juodai apsirengusį senolį. Vienuolis meldėsi. Berniukas priėjo prie jo ir papasakojo jam savo sielvartą. Užjaučiančiai išklausęs berniuką, senolis ėmė melstis už jo apšvietimą. Tada, išsiėmęs nedidelę dalelę prosforos (liturgijoje naudojama duonelė) ir, palaiminęs ja Baltramiejų, tarė: „Imk, vaikeli, ir valgyk: tai tau duodama kaip Dievo malonės ir Šventojo Rašto supratimo ženklas“. Dievo malonė iš tiesų aplankė berniuką: Viešpats suteikė jam atmintį ir supratimą, ir jaunuolis ėmė lengvai mokytis rašto išminties. Po šio stebuklo jaunasis Baltramiejus dar labiau užsidegė troškimu tarnauti tik Dievui. Jis norėjo pasitraukti į atokią vietą, sekdamas senovės asketų pavyzdžiu, tačiau meilė tėvams sulaikė jį gimtojoje šeimoje. Baltramiejus buvo kuklus, romus ir tylus, švelnus ir meilus visiems, niekada nieko neerzino ir rodė tobulą paklusnumą tėvams. Paprastai jis valgydavo tik duoną ir vandenį, o gavėnios dienomis susilaikydavo nuo maisto. Po tėvų mirties Baltramiejus palikimą atidavė jaunesniajam broliui Petrui ir kartu su vyresniuoju broliu Steponu apsigyveno už 10 verstų nuo Radonežo, glūdžiame miške prie Končiūros upės. Broliai savo rankomis kirto medžius, pasistatė celę ir nedidelę bažnytėlę. Šią bažnyčią Švenčiausiosios Trejybės garbei pašventino metropolito Teognosto atsiųstas kunigas. Taip atsirado garsusis Sergijaus vienuolynas.
Netrukus Steponas paliko brolį ir tapo Maskvos Dievo Apreiškimo vienuolyno hegumenu (abatu) bei tuometinio didžiojo kunigaikščio dvasios tėvu. Baltramiejus, kuris buvo įšventintas į vienuolius Sergijaus vardu, apie dvejus metus asketiškai gyveno miške visiškai vienas. Sunku net įsivaizduoti, kiek išbandymų jaunas vienuolis per tą laiką patyrė, tačiau kantrybė ir malda įveikė visus sunkumus ir demonų išpuolius. Šalia vienuolio Sergijaus celės bėgiojo ištisi vilkų būriai, taip pat ateidavo meškų, bet nė viena iš jų jam nieko blogo nepadarė. Kartą šventasis senolis davė duonos į jo celę atėjusiam lokiui, ir nuo tada žvėris ėmė nuolat lankyti vienuolį Sergijų, kuris dalinosi su juo paskutiniu duonos gabalėliu.
Kad ir kaip šventasis Sergijus stengėsi nuslėpti savo dvasinius žygdarbius, šlovė apie juos sparčiai sklido ir pradėjo traukti pas jį kitus vienuolius, kurie norėjo išsigelbėti su šventojo pagalba. Jie ėmė prašyti Sergijaus priimti kunigystės įžadus ir hegumeno (abato) pareigas. Sergijus ilgai nesutiko, bet jų atkakliame prašyme įžvelgęs pašaukimą iš aukščiau, Sergejus tarė: „Labiau norėčiau tarnauti, o ne valdyti, bet bijau Dievo teismo ir atsiduodu Viešpaties valiai“. Tai buvo 1354 metais, kai Maskvos metropolitu tapo šventasis Aleksijus.
Vienuolio Sergijaus gyvenimas ir darbai turi ypatingą reikšmę Rusijos vienuolystės istorijoje, nes jis padėjo senolių gyvenimo pagrindus, įkurdamas vienuolyną už miesto su bendruomeniniu gyvenimu. Ant naujų pamatų pastatytas Švenčiausiosios Trejybės vienuolynas iš pradžių buvo labai skurdus: drabužiai buvo pasiūti iš paprasto dažyto audinio, šventieji indai – mediniai, šventykloje vietoj žvakių stovėjo žiburėliai, tačiau patys asketai degė tikru uolumu. Šventasis Sergijus rodė broliams griežčiausio susilaikymo, giliausio nuolankumo ir nepalaužiamo pasitikėjimo Dievo pagalba pavyzdį. Darbuose ir žygdarbiuose jis ėjo pirmas, o broliai sekė paskui jį.
Vieną dieną vienuolyne visiškai neliko duonos. Pats hegumenas, norėdamas užsidirbti kelis kąsnius, sunkiai darbavosi. Tačiau kai brolius visiškai užklupo badas,Dievas išklausė vienuolių maldų ir vienuolynui netikėtai buvo suteikta dosni pagalba. Praėjus keleriems metams po vienuolyno įkūrimo, šalia jo ėmė kurtis valstiečiai. Netoli jo ėjo didelis kelias į Maskvą ir į šiaurę, čia buvo didelis žmonių judėjimas, todėl vienuolyno pajamos ėmė didėti, ir jis, kaip ir Kijevo-Pečerų laura, ėmė dosniai dalyti išmaldą bei priimti į savo globą ligonius bei klajoklius.
Garsas apie šventąjį Sergijų pasiekė Konstantinopolį, ir patriarchas Filotiejus atsiuntė jam savo palaiminimą ir laišką, kuriuo patvirtino Šventosios Trejybės vienuolyno įkūrėjo įsteigtą naują asketinio bendruomeninio gyvenimo tvarką. Metropolitas Aleksijus pamilo vienuolį Sergijų kaip draugą, patikėjo jam sutaikyti besivaidijančius kunigaikščius, pavedė jam svarbius įgaliojimus ir parengė jį būti savo įpėdiniu. Tačiau Sergijus atsisakė pasiūlymo tapti metropolitu.
Kartą metropolitas Aleksijus norėjo uždėti jam auksinį kryžių kaip atlygį už jo darbą, bet Sergijus atsakė: „Nuo jaunystės nenešioju aukso, o senatvėje dar labiau noriu likti neturtingas“ – ir ryžtingai atsisakė šios garbės.
Dar būdamas gyvas vienuolis Sergijus darė stebuklus ir buvo pagerbtas Dievo dideliais apreiškimais. Kartą Dievo Motina su apaštalais Petru ir Jonu pasirodė jam nuostabioje didybėje ir pažadėjo apsaugoti jo vienuolyną. Kitą kartą jis pamatė nepaprastą šviesą ir daugybę paukščių, kurie giedojo ore – jis gavo apreiškimą, kad jo vienuolyne susirinks daugybė vienuolių. Praėjus trisdešimčiai metų po šventojo mirties (1392 m. rugsėjo 25 d.) buvo iškeltos iš kapo ir pagerbtos jo šventosios relikvijos.
