„Žemėje gyveno toks žmogus, nepaprastai tvirtas vyras, vardu Siluanas. Jis ilgai meldėsi nepaliaujamai verkdamas: „Pasigailėk manęs“, bet Dievas jo neišklausė. Praėjo daug mėnesių tokios maldos, ir jo sielos jėgos išseko; jis pasiekė visiškos nevilties ribą ir sušuko: „Tu esi nepermaldaujamas!“ Ir kai su šiais žodžiais nevilties nuvargintoje sieloje kažkas apsivertė, jis staiga akimirkai išvydo gyvąjį Kristų... Ugnis jo širdį ir visą kūną pripildė tokios jėgos, kad jei regėjimas būtų trukęs akimirką ilgiau, jis būtų miręs. Po to, jis niekada nebegalėjo pamiršti neišpasakytai romaus, be galo mylinčio, džiaugsmingo, pasauliui nepasiekiamo, ramybės kupino Kristaus žvilgsnio. Šventasis ir kitus ilgus savo gyvenimo metus nepaliaujamai liudijo, kad Dievas yra meilė, meilė neišmatuojama, nesuvokiama“.
Išgirdę šv. vienuolio Siluano iš Atono vardą, daugelis prisimins frazę: „Laikyk savo protą pragare ir nenusimink“. Šią frazę galima vadinti pagrindine viso šventojo Siluano asketinio gyvenimo fraze. Šiuos žodžius šventajam apreiškė pats Dievas, atsakydamas į vienuolio maldas, po 15 metų uolaus vienuoliško gyvenimo ir intensyvios dvasinės kovos. „Du kartus buvau dvasiškai paklydęs, – rašo vienuolis Siluanas. – Pirmą kartą, pačioje pradžioje, kai buvau jaunas novicijus, tada Viešpats netrukus man atleido. Antrą kartą – iš puikybės, tada ilgai kentėjau, kol Viešpats mane išgydė dėl mano dvasios tėvo maldų. Į paklydimą papuoliau po to, kai priėmiau tam tikrą regėjimą (palaikė jį tikru). Tačiau gavau didelę naudą: mano protas buvo apvalytas, o siela rado ramybę“. Paprastas valstietis iš Rusijos glūdumos tapo ryškiu šventojo kalno vienuolinio gyvenimo stulpu.
Šv. Siluanas Atonietis (pasaulyje – Simeonas) gimė 1866 m. Tambovo gubernijoje, pamaldžioje valstiečio Jono Antonovo šeimoje. Nuo pat jaunystės Simeonas norėjo būti vienuoliu, tačiau tėvas primygtinai reikalavo, kad sūnus stotų į karinę tarnybą. Kariuomenėje ypač išryškėjo jo sugebėjimas išmintingai patarti kitiems.
Prieš pat karinės tarnybos, kurią Simeonas atliko Sankt Peterburge, pabaigą jis nusprendė prašyti kunigo Jono iš Kronštato palaiminimo. Neradęs jo vietoje, paliko jam raštelį su žodžiais: „Tėve, noriu tapti vienuoliu. Prašau maldų, kad pasaulis manęs nestabdytų“.
1892 m. rudenį Simeonas atvyko į Šventąjį Atono kalną ir buvo priimtas į Rusijos Panteleimono vienuolyną kaip naujokas. Jis buvo auklėjamas Atoniečių dvasinės tradicijos atmosferoje: nuolatinė Jėzaus maldos praktika, ilgų vienuolinių pamaldų lankymas, griežtas pasninkas, dažna išpažintis, Šventosios Komunijos priėmimas, dvasinių knygų skaitymas ir sunkus darbas. Jis buvo paskirtas dirbti fiziškai sunkius darbus malūne, po to buvo paskirtas į labai atsakingas ir varginančias vienuolyno ekonomo pareigas, prižiūrėjo dirbtuves, maisto sandėlį, o savo amžiaus pabaigoje – dirbo vienuolyno kioskelyje pardavėju.
1896 metais jis buvo įšventintas į vienuolius Siluano vardu, o 1911 m. priėmė didžiąją schemą (aukščiausią vienuolio laipsnį), pasilikdamas ankstesnį vardą.
Keturiasdešimt šešerius metus pragyvenęs vienuolyne (pagal bendrabučio statutą), šventasis niekada nesiekė persikelti į dykumą. Nuolat būdamas tarp žmonių, senolis išlaikė protą ir širdį laisvą nuo žemiškų minčių, kad galėtų malda atsiduoti Dievui, žinodamas, jog tai trumpiausias kelias į išganymą. Vaikystėje įdiegta meilė Dievui, puoselėjama pamaldžios šeimos atmosferos, pirmiausia reiškėsi vaikiška malda už tuos, kurie jį skaudino, o vėliau, vienuolystėje, karšta malda už visą pasaulį. Tai liudija pats asketas: „Nuo mažens meldžiausi už tuos, kurie mane žeidė; sakydavau: „Viešpatie, neįskaityk jam nuodėmės dėl manęs“. Visas jo gyvenimas buvo nuoširdi malda „su didelėmis ašaromis“. Jis pasiekė tokių dvasinių aukštumų, kad įžvelgė žmonių likimus, atskleisdamas sielų paslaptis. Vienuolis visus kvietė eiti atgailos keliu, kuris yra tiesiausias kelias į išganymą. 1938 m. rugsėjo 11 d. šventasis Siluanas atidavė dvasią ramybėje. Šventasis Siluanas paliko raštus apie krikščioniškojo gyvenimo ir vienuolinio darbo esmę, jie išversti į daugelį kalbų ir sulaukė didelės šlovės.
