Vienuolis Teodoras Studitas gimė 758 metais Konstantinopolyje, karaliaus mokesčių rinkėjo Fotino ir jo žmonos Teoktistos, pamaldžių krikščionių, šeimoje. Šv. Teodoras gavo platų ir visapusišką išsilavinimą pas geriausius sostinės oratorius, filosofus ir teologus.
Tuo metu imperijoje buvo paplitusi ikonoklastų erezija, kurią palaikė klastingas imperatorius Konstantinas Kopronimas (741-775). Imperatoriaus ikonoklastinės pažiūros ir jo dvaro veiksmai griežtai prieštaravo Fotino, uolaus stačiatikybės šalininko, religiniams įsitikinimams, todėl jis paliko valstybės tarnybą. Tuomet šventojo Teodoro tėvai bendru sutarimu, išdaliję savo turtą vargšams, išsiskyrė ir priėmė vienuolystės įžadus. Jų sūnus Teodoras, dalyvaudamas tuo metu daugybėje viešų ginčų dėl ikonoklazmo, tapo gerai žinomas sostinėje. Puikus oratorinis meistriškumas, laisvas filosofinės terminologijos ir logikos valdymas ir, svarbiausia, gilus krikščioniškosios dogmatikos, Šventojo Rašto žodžio ir dvasios išmanymas, ginčuose visada atnešdavo pergalę šventajam Teodorui – uoliam ikonoklastinės erezijos smerkėjui.
Bažnytinius nesutarimus išsprendė VII Visuotinis Susirinkimas, sušauktas ir globojamas dievobaimingos imperatorienės Irenos. Visuotinis Susirinkimas, kaip aukščiausia Bažnyčios gyvenimo nuostatų institucija, visiems laikams pasmerkė ir atmetė ikonoklazmą. Tarp Susirinkimo tėvų buvo palaimintasis Platonas (minėjimas balandžio 5 d.), šventojo Teodoro dėdė, ilgą laiką gyvenęs Olimpe. Gyvenęs šventą gyvenimą senolis, palaimintasis Platonas, po Susirinkimo pašaukė savo sūnėnus Teodorą su broliais Juozapu ir Eutimijumi vienuoliniam gyvenimui dykumoje. Broliai su dėkingumu priėmė patyrusio giminaičio nurodymą dvasiniam gyvenimui. Palikę Konstantinopolį, jie iškeliavo į vietovę, vadinamą Sakudianu, netoli Olimpo. Tos vietos nuošalumas ir grožis, jos neprieinamumas smalsuoliams patiko senoliui ir jo sūnėnams, ir jie nusprendė ten pasilikti. Pamažu į brolių pastatytą šventojo Jono Teologo bažnyčią ėmė plūsti vienuolinių žygdarbių ištroškę žmonės. Taip atsirado vienuolynas, kurio hegumenu (abatu arba vyresniuoju) tapo palaimintasis Platonas. Vienuolio Teodoro gyvenimas buvo tikrai asketiškas. Jis dirbo sunkiausius ir juodžiausius darbus, griežtai laikėsi pasninko, kasdien išpažindavo savo dvasiniam tėvui senoliui Platonui visus savo darbus ir mintis, kruopščiai vykdė jo patarimus ir nurodymus. Kasdien Teodoras skyrė laiko dvasiniams apmąstymams, stovėdamas prieš Dievą siela, neužteršta jokiais pasaulietiškais rūpesčiais, atlikdamas tarsi slaptą tarnystę Jam. Vienuolis Teodoras skaitė Šventąjį Raštą ir šventųjų tėvų darbus, iš kurių jam artimiausi buvo šventojo Bazilijaus Didžiojo raštai. Po kelerių vienuolinio gyvenimo metų, dvasiniam tėvui primygtinai reikalaujant, vienuolis Teodoras priėmė kunigo šventimus. Palaimintajam Platonui pasitraukus į užtarnautą poilsį, broliai vienbalsiai išrinko vienuolį Teodorą vienuolyno hegumenu. Gerbdamas savo nuodėmklausio norą, vienuolis Teodoras priėmė šį paskyrimą, tačiau kartu užsikrovė sau dar didesnę askezę. Jis ugdė brolius savo dorybingo gyvenimo pavyzdžiu ir nuoširdžiais tėviškais pamokymais.
Kai imperatorius nusižengė Bažnyčios kanonams, išorinio gyvenimo įvykiai sudrumstė palaimingą vienuolių celių tylą. Šventasis Teodoras drąsiai išsiuntinėjo vienuolynams laiškus, kuriuose paskelbė imperatorių Konstantiną VI (780–797) atskirtu nuo Bažnyčios už Dievo nustatytų krikščioniškos santuokos taisyklių sulaužymą. Vienuolis Teodoras ir dešimt jo bendražygių buvo ištremti į kalėjimą Salonikų mieste. Tačiau ir iš ten toliau buvo girdimas smerkiantis vienuolio balsas. Sostą atgavusi šventoji Irena 796 metais išlaisvino vienuolį Teodorą ir perdavė jam Kopronimo laikais ištuštėjusį Studitų vienuolyną. Ilgai netrukus, šventojo vienuolyne susirinko apie 1000 vienuolių. Kad palengvinti vienuolyno administravimą, vienuolis Teodoras parašė vienuolinio gyvenimo chartiją (nuostatus), kurios tapo žinomos kaip Studitų taisyklės. Vienuolis Teodoras parašė daugybę laiškų smerkiančių ikonoklastus. Dėl savo dogmatinių raštų, taip pat dėl jo parašytų kanonų ir trigiesmių, palaimintasis Teostirikas vienuolį Teodorą vadino „ugniniu Bažnyčios mokytoju“.
Kai, nuvertęs pamaldžiąją imperatorienę Ireną, imperatoriaus sostą užėmė Nikiforas ir šiurkščiai pažeidė Bažnyčios statutą savavališkai priėmęs į Bažnyčią anksčiau ekskomunikuotą kunigą, vienuolis Teodoras vėl viešai pasmerkė imperatorių. Po jam paskirtų kankinimų, vienuolis vėl buvo išsiųstas į tremtį, kurioje išbuvo daugiau kaip dvejus metus. Vienuolį išlaisvino klusnus ir pamaldus imperatorius Mykolas, pakeitęs Nikiforą ir jo sūnų Stauricijų, žuvusį kare su barbarais. Vienuolis Teodoras jau seniai buvo išpranašavęs jų mirtį.
Kad išvengtų tarpusavio nesutarimų, imperatorius Mykolas perleido sostą savo karo vadui Leonui Armėnui. Naujasis imperatorius pasirodė esąs ikonoklastas. Dvasininkai ir Bažnyčios mokytojai bandė apšviesti bedievį imperatorių, tačiau nesėkmingai. Leonas uždraudė ikonų gerbimą ir davė leidimą išniekiniti šventas ikonas. Atsakydamas į tokią neteisybę, vienuolis Teodoras su broliais surengė procesiją aplink vienuolyną su aukštai iškeltomis ikonomis ir giedojo troparioną Rankomis Netapytai Išganytojo ikonai. Įsiutęs imperatorius grasino šventajam mirtimi, tačiau vienuolis ir toliau atvirai stiprino tikinčiuosius stačiatikybėje. Tada imperatorius išsiuntė vienuolį Teodorą ir jo mokinį Mikalojų į tremtį – iš pradžių į Ilyriją, Metopos tvirtovę, paskui į Anatoliją, Bonitą. Tačiau ir iš kalėjimo išpažinėjas tęsė kovą su erezija. Kankinami budelių, kuriuos imperatorius siuntė į Bonitą, beveik be maisto ir vandens, nusėti žaizdomis, vos gyvi, Teodoras ir Mikalojus viską ištvėrė melsdamiesi ir dėkodami Viešpačiui. Smirnoje, kur kankiniai buvo perkelti iš Bonitos, šventasis išgydė nuo sunkios ligos karvedį – imperatoriaus giminaitį, liepdamas jam atgailauti už ikonoklazmo žiaurumus. Tačiau jis vėl puolė į ereziją ir mirė. Leoną Armėną, nužudytą savo paties karių, pakeitė nors ir bedieviškas, tačiau religiniu požiūriu pakantesnis imperatorius Mykolas II Travlis. Naujasis imperatorius paleido iš kalėjimo visus stačiatikių tėvus ir išpažinėjus, tačiau uždraudė gerbti ikonas sostinėje. Vienuolis nenorėjo grįžti į Konstantinopolį ir nusprendė apsigyventi Betanijoje, Chersoneso mieste, netoli šventojo kankinio Tritono bažnyčios. Nepaisant sunkios ligos, vienuolis Teodoras kasdien celebravo Dieviškąją liturgiją ir mokė brolius. Numatęs savo mirtį, šventasis sukvietė brolius ir paliepė jiems saugoti stačiatikybę, gerbti šventąsias ikonas ir laikytis vienuoliškojo statuto. Tada jis liepė broliams pasiimti žvakių ir giedoti sielos palydėjimo kanoną. Giedant žodžius „amžinai nepamiršiu Tavo įsakymų, nes jais mane atgaivinai“ – vienuolis Teodoras 826-aisiais metais iškeliavo pas Viešpatį.
Tuo pat metu vienuolis Hilarionas iš Dalmatijos (minėjimas birželio 6 d.) išvydo regėjimą:danguje pasirodė ryški šviesa, pasigirdo giedojimas ir balsas: „Tai šventojo Teodoro, iki kraujo kentėjusio už šventąsias ikonas, siela iškeliauja pas Viešpatį“. Vienuolis Teodoras per savo gyvenimą ir po mirties padarė daug stebuklų: tie, kurie šaukėsi jo vardo, buvo išgelbėti nuo gaisrų, laukinių žvėrių antpuolių, gavo išgijimus, dėkodami Dievui ir Jo šventajam geradariui, vienuoliui Teodorui Studitui. Sausio 26 d. minimas vienuolio Teodoro Studito relikvijų perkėlimas iš Chersoneso į Konstantinopolį 845 metais.
