Metropolitas Inokeñtijus (Inoceñtas) Benjamìnovas (gr. Ιννοκέντιος Βενιαμίνωφ, lot. Innocentius Veniaminov, rus Иннокентий Вениаминов) – pirmasis Kamčiãtkos, Jakùtijos, Amū̃ro srities ir Šiáurės Amèrikos stačiatikių vyskupas, prisidėjęs prie vietinių tautų švietimo, Tolimų̃jų Rytų̃ įsisavinimo ir vystymo. Maskvõs ir Kolòmnos metropolitas. 1977 metais Rusijos Stačiatikių Bažnyčia ir Stačiatikių Bažnyčia Amerikoje jį paskelbė šventuoju, Sìbiro ir Amèrikos apaštalu.
Gimė 1797 metų rugpjūčio 26 dieną Anginske, Irkutsko vyskupijoje, bažnyčios patarnautojo, paramonarijaus (gr. παραμονάριος; zakristijonas – asmuo, patarnaujantis kunigui per pamaldas) Euzèbijaus Popõvo (rus. Евсевий Попов) šeimoje, buvo pakrikštytas Jonù (rus. Иоанн). 1803 metais mirė jo tėvas, motina liko viena su keturiais vaikais. Kad padėtų skurstančiai šeimai, Joną priglaudė tėvo brolis diakonas Dimìtrijus Popõvas (rus. Димитрий Попов), ėmęsis mokyti jį skaityti iš Valandų Knygos ir Psalmyno (būdamas septynerių berniukas bažnyčioje jau skaitė Apaštalą). Jo motina mėgino pasirūpinti, kad sūnus užimtų tėvo vietą bažnyčioje ir taip padėtų sau ir kitiems vaikams, tačiau jos pastangos buvo bergždžios.
1806 metais Jonas tęsti mokslų išsiųstas į Irkutsko dvasinę seminariją (įkurtą 1779). Čia jam, kaip geriausiam mokiniui, buvo suteikta dar viena pavardė – Benjamìnovas (rus. Вениаминов), mirusio Irkutsko arkivyskupo Benjamìno (gr. Βενιαμίν, lot. Beniamin, rus. Вениамин; † 1814 liepos 8) garbei. 1817 metų gegužės 13 dieną Irkutsko Apreiškimo Dievo Motinai bažnyčioje buvo įšventintas diakonu, o 1821 metų gegužės 18 dieną – kunigu.
1823 metais prasidėjo būsimojo Amerikos ir Sibiro apaštalo misionieriška tarnystė. 1824 metų liepos 29 dieną Irkutsko ir Nerčinsko vyskupui Michailui (Burdukovui) (Михаил (Бурдуков); 1830) palaiminus, jis buvo paskirtas misionieriumi į Ameriką (išvyko gegužės 7 dieną, atvyko liepos 29 dieną). Rusijos Amerikos Unalaškos saloje jis išbuvo penkiolika metų. Gyvendamas čia jis mokė ir švietė Kamčiatkos, Aleutų salų ir Šiaurės Amerikos gyventojus, pakrikštijo tūkstančius žmonių, statė bažnyčias, prie kurių steigė mokyklas ir pats jose mokė vaikus. Jis dėjo daug pastangų, kad visi gyventojai gautų reikiamą medicininę pagalbą.
45 savo gyvenimo metus tėvas Jonas pašventė Kamčiatkos, Aleutų salų, Šiaurės Amerikos, Jakutijos ir Chabarovsko krašto tautų švietimui.
Tėvas Jonas buvo puikus pamokslininkas, įtaigiu žodžiu protinęs ir mokslinęs savo kaimenę. Kelionių metu jis studijavo tautų, tarp kurių apaštalavo, kalbą, gyvenimą ir papročius, o jo parašyti geografijos, etnografijos ir lingvistikos darbai tapo žinomi visame pasaulyje. 1926 metais jis sukūrė aleutų kalbos raidyną, o vėliau parašė gramatiką (išl. Sankt Peterburge, 1846), išvertė į ją katekizmą, Evangeliją ir daug įvairių maldų. Vienas geriausių jo veikalų – „Kelias į Dangaus karalystę“ (rus. Указание пути в Царство Небесное, 1833) – buvo išverstas į ne vieną Sibiro tautų kalbą ir sulaukė daugiau kaip 40 leidimų. Tėvo Jono pastangų dėka 1859 metais jakutai pirmą kartą Dievo žodį ir Liturgiją išgirdo savo gimtąja kalba.
1840 metų lapkričio 29 dieną Maskvos metropolitas Filarètas (Drozdõvas) Maskviẽtis (rus. Филарет (Дроздов) Московский; 1867) tėvui Jonui suteikė vienuolio šventimus; gavo jis Inokentijaus vardą (šventojo Irkutsko vyskupo Inokeñtijaus Ivãno Kulčìckio (rus. Инноке́нтий Иван Кульчицкий; 1731) garbei. Gruodžio 15 dieną archimandritas Inokentijus buvo įšventintas Kamčiatkos, Kurilų ir Aleutų vyskupu. 1850 metų balandžio 21 dieną vyskupas Inokentijus buvo pakeltas arkivyskupu.
Dievo Apvaizda lėmė, kad 1868 metų sausio 5 dieną vyskupas Inokentijus tapo Maskvos metropolitu. Per Šventąjį Sinodą metropolitas Inokentijus naujai apibrėžė Bažnyčios misijų uždavinius, tikslus (dar 1839 jis pasiūlė misijų organizavimo patobulinimo projektą). Metropolito Inokentijaus rūpesčiu buvo įkurta Misionierių draugija, Maskvos Dievo Motinos Globos vienuolynas pertvarkytas į misionierių vienuolyną, o 1870 m. įsteigta Japonijos Stačiatikių Dvasinė misija, kuriai vadovavo archimandritas Nikolãjus Kasátkinas (rus. Николай Касаткин; vėliau – šventasis; 1912), kuriam ganytojas Inokentijus perdavė daug savo dvasinės patirties.
Labai vaisingas buvo ir metropolito Inokentijaus vadovavimo Maskvos vyskupijai laikotarpis. Jo pastangomis Maskvos dvasinėje akademijoje buvo pastatyta Švenčiausiosios Dievo Motinos Globos bažnyčia.
Metropolitas Inokentijus mirė 1879 metų kovo 31 dieną, Didįjį Šeštadienį. Palaidotas Maskvos Švenčiausiosios Trejybės Sergijaus lauros Šventosios Dvasios bažnyčioje.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje Šventasis vyskupas Inokentijus, Maskvos ir Kolomnos metropolitas, minimas balandžio 13 d. (kovo 31 dieną pagal senąjį, Julijaus kalendorių) ir spalio 6 dieną (rugsėjo 23 d.), jo paskelbimo šventuoju dieną.
Pagal: Bažnyčios mokslinis centras „Stačiatikių enciklopedija“ (ЦНЦ „Православная энциклопедия“; pravenc.ru); Enciklopedija „Drevo“ (Энц. „Древо“, церковно-исторический ресурс; drevo-info.ru); Ökumenisches Heiligenlexikon heiligenlexikon: heiligenlexikon.de; Ορθόδοξος Συναξαριστής.Ημερολόγιοde: saint.gr
