Apie Dievo Motinos Mergelės Marijos gimimą ir jos tėvus žinome iš apokrifinės Jokūbo protoevangelijos (II a.). Ten pasakojama, kad pamaldi pora iš Jeruzalės, Joakimas ir Ona, ilgą laiką neturėjo vaikų. Dėl to jie labai kentėjo. Vieną dieną, kai abu (atskirai) meldėsi, kad Viešpats dovanotų jiems kūdikį, jiems abiems pasirodė angelas, kuris pranešė, kad Viešpats išklausė jų maldų ir kad jiems gims atžala, apie kurią bus kalbama visame pasaulyje. Po šio regėjimo šv. Ona pastojo. Sutuoktiniai pažadėjo savo vaiką pašvęsti Dievui ir, kaip buvo įprasta tais laikais, atiduoti jį į Jeruzalės šventyklą, kad vaikelis ten tarnautų ir būtų auginamas, kol sulauks pilnametystės. Po devynių mėnesių šv. Ona pagimdė dukterį, kurią pavadino Marija.
Šventasis Demetrijus iš Rostovo
ŠVENČIAUSIOSIOS DIEVO MOTINOS MERGELĖS MARIJOS GIMIMAS
Viešpats, gyvenantis danguje, norėdamas ateiti į žemę ir gyventi su žmonėmis, pirmiausia paruošė joje savo šlovės buveinę – savo Skaisčiausiąją Motiną: juk karaliai, norėdami atvykti į kokį nors miestą, turi paprotį paruošti sau kambarius, kuriuose galėtų apsistoti. Ir kaip žemiškųjų karalių rūmai statomi pačių sumaniausių meistrų iš pačių brangiausių medžiagų, pačioje aukščiausioje vietoje, gražesni ir erdvesni už visas kitas žmonių buveines, taip turėjo būti pastatyti ir Dangaus Karaliaus šlovės rūmai. Senajame Testamente, kai Dievas norėjo apsigyventi Jeruzalėje, Saliamonas1 pastatė Jam šventyklą (1 Kar 5-7; 2 Met 2-4), kurią statė pats sumaniausias statybininkas Hiramas2, kupinas įgūdžių, sumanumo ir žinių kiekvienam darbui. Saliamonas pastatė šventyklą iš brangiausių medžiagų: iš puikaus akmens (1 Kar 5), iš kvepiančių medžių: kedro ir kipariso (1 Kar 6, 9-10), atvežtų iš Libano3, ir iš gryno aukso, aukščiausioje vietoje, ant Morijos kalno4. Šventykla buvo dar labiau išgražinta, nes ir ant jos sienų buvo iškalti cherubinų, palmių ir vainikų atvaizdai (1 Kar 6, 18-35; 7, 18-22; 29-42). Šventyklos menė buvo tokia didelė, kad visa izraelitų minia galėjo joje tilpti nesusispausdama, o Viešpaties šlovė nusileido ant jos ugnimi ir debesimis (1 Kar 8, 10-11). Tačiau šios šventyklos nepakako, kad joje tilptų Nesutalpinamas Dievas. Saliamonas pastatė Jam rūmus, bet Aukščiausiasis negyvena žmonių sukurtose šventyklose. „Kokius namus jūs norite man pastatyti? klausia Viešpats, ir kokia mano poilsio vieta?“ (Apd 7, 49). Todėl Dievas taip panorėjo, kad Naujojo Testamento eros pradžioje būtų sukurta ne žmogaus rankomis statyta šventykla – Nekalčiausioji, Švenčiausioji Mergelė Marija. Koks statytojas sukūrė tą šventyklą? Iš tiesų – ji pastatyta išmintingiausiojo rankomis – Pačios Dievo Išminties, kaip sakoma Šventajame Rašte: „Išmintis pasistatė namus“ (Patarlių 9, 1), ir viskas, ką sukūrė Dievo Išmintis, yra gražu ir tobula. O kadangi Dievo Išmintis sukūrė Žodžio gyvuosius rūmus, todėl buvo sukurta tobula šventykla tobulam Dievui, šviesiausia menė šviesiausiam Karaliui, tyras ir nesuteptas altorius tyram ir nesuteptam Jaunikiui, nesuteptas būstas nesuteptam Avinėliui. Danguje yra ištikimas liudytojas, kuris Jai sako: „Visa tu graži, mano meile, nėra tavyje dėmės!“ (Giesmių giesmės knyga 4, 7). O šv. Damaskietis apie Švenčiausiąją Dievo Motiną rašo: „Ji visa – Dvasios menė, visa – Dievo Miestas, malonių jūra, Ji visa yra gera, visa yra artima Dievui“ (Pirmas žodis apie Švenčiausiosios Dievo Motinos Gimimą).
Iš kokios medžiagos buvo pagaminta ta skaisčiausioji menė? Tikrai – iš pačios brangiausios, nes Ji gimė kaip iš brangakmenio, iš karališkosios giminės, iš Dovydo, kuris akmeniu, įdėtu į svaidyklę, atspindinčiu Kristų, nugalėjo Galijotą5 (1 Sam 17, 39-51); ir kaip iš kvepiančių kedrų ir kiparisų medžių, Mergelė Marija gimė iš aukščiausiųjų kunigų giminės, atnašaujančios Dievui kvepiančias aukas. Jos tėvas, šventasis teisusis Joakimas, buvo Barlatiro, kilusio iš Dovydo sūnaus Natano, sūnus, o Jos motina, šventoji teisioji Ona, buvo Aarono giminės kunigo Matano duktė; taigi Skaisčiausioji Mergelė buvo kilusi iš karališkosios giminės per tėvą, o iš motinos – iš aukščiausiųjų kunigų giminės. Ir iš kiek daug brangiųjų medžiagų, iš kokios garbingiausios kilmės, buvo pastatyti šie dvasios rūmai Šlovės Karaliui! Ir kaip Saliamono šventykloje akmeniniai ir mediniai pastatai įgijo ypatingą vertę dėl gryno aukso, kuriuo jie buvo paauksuoti, taip ir Švenčiausiosios Dievo Motinos gimdyme karališkosios ir kunigų giminės kilmingumas nusipelnė dar didesnės garbės dėl Jos šventųjų tėvų skaistybės, kuri yra „brangesnė už brangakmenius, visi tavo turtai negali jai prilygti“ (Patarlių 3, 15). Juk Švenčiausioji Mergelė gimė iš tyrų tėvų, o tai yra aukščiau už bet kokį kilnumą. Apie tai šv. Damaskietis, kreipdamasis į šventuosius teisiuosius Dievo Motinos tėvus, sako: „O palaimintieji sutuoktiniai, Joakimai ir Ona! Dėl jūsų įsčių vaisiaus jūs tapote tyri, kaip parašyta: „Jūs pažinsite juos iš vaisių“ (Mt 7, 16). Jūs sutvarkėte savo gyvenimą taip, kaip patinka Dievui, kad susilauktumėte vertos iš jūsų gimti. Juk, gyvendami skaisčiai ir teisingai, jūs sukūrėte tyriausią brangakmenį – Skaisčiausiąją Mergelę – Mergelę prieš Gimimą, Mergelę Gimimo metu, Mergelę po Gimimo ir visada Mergelę, vienintelę ir amžiną Mergelę protu, siela ir kūnu. Tačiau dera, kad skaistybė, gimusi iš tyrumo, būtų paaukota kūnu pačiai Viengimei Šviesai. O, du tyriausi balandžiai, Joakimai ir Ona! Jūs, tyrai laikydamiesi prigimtinio įstatymo, apdovanoti Dievo antgamtinėmis dovanomis, pagimdėte Dievo Motiną Mergelę. Jūs, pamaldžiai ir teisingai gyvenę pagal žmogiškąją prigimtį, pagimdėte dukterį, aukštesnę už angelus ir dabar netgi juos valdančią. O gražiausia ir mieliausia Dukra! O lelija, išaugusi tarp erškėčių iš kilniausios karališkosios sėklos! Tavimi praturtėjo kunigystės karalystė6“. Šiais žodžiais šventasis Damaskietis aiškiai parodo, iš kokių tėvų gimė Dievo Motina ir iš kokių brangiųjų medžiagų pagaminta Dangaus Karaliaus Menė.
Kokioje vietoje buvo pastatyta ši Dangaus Menė? Iš tiesų – pačioje aukščiausioje, nes Bažnyčia apie Ją taip liudija: „Iš tiesų Tu esi aukštesnė už visus, tyroji Mergele“7; bet aukštesnė ne vieta, o dorybėmis ir Dievo dovanų didumu. Vieta, kur gimė Šventoji Mergelė, buvo mažas miestelis Galilėjos krašte, vadinamas Nazaretu, priklausantis dideliam miestui Kafarnaumui8 , jo gyventojai buvo laikomi menkais, todėl apie Kristų buvo pasakyta: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?“ (Jn 1, 46). Tačiau Viešpats, „kuris sėdi aukštybėse, bet lenkiasi žemai pamatyti, kas danguje ir žemėje“ (Ps 113, 5-6), panorėjo, kad Jo Skaisčiausioji Motina gimtų ne Kafarnaume, kuris savo puikybe buvo pasikėlęs iki dangaus, bet nuolankiame Nazarete, nes „kas žmonėms atrodo prakilnu, Dievo akivaizdoje bjauru“ (Lk 16, 15), o tai, kas jų paniekinta ir pažeminta, Jame yra aukšta ir brangu. Pats Nazareto pavadinimas vaizduoja Mergelės dorybių didumą. Mat kaip savo gimimu Viešpats per Betliejų, kuris reiškia „duonos namus“9, slapta parodė, kad Jis yra duona, nužengusi iš dangaus10, kad atgaivintų ir sustiprintų žmones, taip ir savo Skaisčiausiosios Motinos gimimu Jis per Nazaretą parodo didingus dalykus; mat Nazareto vardas reiškia žydinčią, uždarą, vainikuotą ir paslėptą vietą11: visa tai aiškiai atspindi Švenčiausiąją Mergelę. Ji yra gėlė, išdygusi iš nevaisingų ir sudžiūvusių sauso medžio įsčių, gėlė, nenuvystanti, žydinti skaistybe, gėlė, kvepianti, duodanti gyvybę Vienintelio Karaliaus aromatui, gėlė, duodanti vaisių – Viešpatį Dievą Kristų, vienintelį kvepiantį obuolį. Ji pašventinta Šventosios Dvasios, nužengusios ant Jos ir Ją apgaubusios malonės ir yra švenčiausia iš visų šventųjų, kaip pagimdžiusi „švenčiausią visų šventųjų Žodį“12. Ji išskirta iš nuodėmingų žemėje gimusių kaip tyra ir be priekaišto, ir jai ne tik svetima nuodėmė, bet ji ir atitraukia nusidėjėlius nuo nedorybių, nes Bažnyčia į Ją kreipiasi: „Sveika, žlugdanti nedorėlių darbus“13. Ji vainikuota šlove ir garbe: vainikuota šlove, nes kilo iš karališkosios giminės; vainikuota garbe, nes kilo iš kunigų giminės. Karūnuota šlove, nes kilo iš tyrų tėvų; karūnuota garbe, nes buvo pagerbta apreiškimu ir arkangelo tarnyste. Karūnuota šlove kaip Dievo Motina; nes kas gali būti šlovingiau nei pagimdyti Dievą? Karūnuota garbe kaip Mergelė; nes kas gali būti garbingiau už tai, kad net ir po gimdymo išliko mergelė? Karūnuota šlove – „šlovingesnė už Serafimus“, kaip ta, kuris mylėjo Dievą kaip Serafimai. Karūnuota garbe, „garbingesnė už Cherubinus14 – kaip pranokstanti Cherubinus išmintimi ir dievystės pažinimu: „Ir šlovė, pagarba bei ramybė kiekvienam, kuris daro gera“ (Rom 2, 10), sako apaštalas. Bet ar yra kas nors tarp žemėje gimusiųjų, kas būtų dorybingesnis už Nekalčiausiąją Mergelę? Ji laikėsi visų Viešpaties įsakymų, vykdė pilną Viešpaties valią, laikėsi visų Jo nurodymų, saugojo visus Jo žodžius savo širdyje ir nuolatos darė gailestingumo darbus savo artimiesiems. Todėl Ji yra verta vainikuoti Ją kaip darančią visą gerą. Ji taip pat yra savotiška saugykla, nes Ji taip rūpestingai saugojo savo mergeliško skaistumo lobį, kad net angelui nenorėjo jo patikėti, nes, pamačiusi jį, suglumo nuo jo žodžių ir svarstė, ką reiškia šis pasveikinimas (Lk 1, 29). Nazaretas savo pavadinimu simbolizavo visa tai kas yra Švenčiausiojoje Mergelėje. Ir kas gi pasakys, kaip aukštai tą Kristaus menę pakelė dorybės ir Dievo dovanos? Ji stovi labai aukštai, nes buvo duota iš dangaus, nors gimė žemėje iš žemėje gimusių žmonių; – iš dangaus, nes, kaip sako kai kurie Dievo apšviesti žmonės, Arkangelas Gabrielius, kuris paskelbė Zacharijui apie Jono gimimą, skelbė Joakimui ir Onai apie Švenčiausiosios Mergelės pradėjimą ir atnešė iš dangaus Jos palaimintą vardą, sakydamas nevaisingai motinai: „Ona, Ona, tu pagimdysi palaimintą dukterį, ir Jos vardas bus Marija“. Taigi Ją, be jokios abejonės, galima vadinti šventuoju miestu, „naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo“ (Apr 21, 2), Dievo padangte. Ši Dievo padangtė yra labai aukštai, nes, pagimdžiusi Karalių Kristų, Ji buvo išaukštinta aukščiau už serafimus. O tai žmogaus mintims nepasiekiamas aukštis!
O koks yra tos Kristaus menės grožis, paklausykite to paties auksabalsio Jono Damaskiečio, kuris taip apie Ją kalba: „Ji yra paaukota Dievui, visų Karaliui, apsivilkusi dorybių spindesiu, tarsi aukso drabužiu, papuošta Šventosios Dvasios malone, ir Jos šlovė yra Joje: kaip kiekvienos moters šlovė yra jos vyras, esantis išorėje, taip Dievo Motinos šlovė yra Joje, t. y. Jos įsčių vaisius“15. Taip pat ir Damaskietis, kreipdamasis į Ją, sako: „O Dievo palaimintoji Mergele, šventoji Dievo Bažnyčia, kurią sukūrė Išmintingasis Valdovas (pasaulio Kūrėjas), sukūręs pasaulį, dvasiškai sukūrė ir Pats apsigyveno Joje! Ji nėra papuošta nei auksu, nei bedvasiais akmenimis, bet vietoj aukso Ji spindi Dvasia, o vietoj brangakmenių turi didžiausią brangenybę – Kristų16. Tokia yra tos Menės puošyba, daug gražesnė už Saliamono šventyklos grožybes, kurioje buvo pavaizduoti cherubinai, palmės ir gėlės. Tačiau net ir šioje gyvoje Bažnyčioje, Švenčiausiojoje Mergelėje, aiškiai matyti cherubinų atvaizdas, nes savo cherubinišku gyvenimu Ji ne tik prilygo cherubinams, bet ir juos pranoko. Jei Bažnyčia kitus šventuosius vadindavo cherubinais, giedodama: „Kaip gi jus pavadinti, šventieji – cherubinas – nes jumyse ilsisi Kristus“, tai tuo labiau Dievo Motiną vadiname cherubinu, nes Joje Kristus ilsėjosi su savo kūnu, o ant Jos tyrų rankų Dievas sėdėjo kaip soste: Mergelė tapo cherubinų sostu. Ji – kaip vaisingas medis – dvasiškai tapdama Dievo namų vaisingu alyvmedžiu ir žydinčia datule, todėl šiandien, kai Bažnyčios giesmėse ji vadinama gyvybę teikiančiu sodu: „Iš nevaisingos šaknies išauginai mums gyvybę teikiančių vaisių sodą – Savo Motiną, Dievo Stebuklą“17. Visa tai byloja apie Jos dvasinį grožį. Tačiau Jai netrūko ir kūno grožio – kaip liudija daugelis Bažnyčios mokytojų – po saule nebuvo ir nebus gimusios tokios gražios mergelės, kokia buvo Mergelė Dievo Motina, į kurią žiūrėdamas šventasis Dionizas Areopagitas18 būtų norėjęs Ją pavadinti Dievu, jei nebūtų pažinęs iš Jos gimusio Dievo. Juk dieviškoji malonė, kuria Ji buvo pripildyta iš vidaus, spindėjo ir Jos skaisčiausiame veide. Dangiškasis Karalius paruošė sau tokią menę žemėje – menę, gražią kūnu ir siela, kuri „buvo išpuošta kaip nuotaka savo sužadėtiniui“ (Apr 21, 2), ir erdvią menę: „Jos įsčios buvo didesnės už dangų19, o Joje buvo patalpintas Nesutalpinamas Kristus Dievas“.
Paprastai karaliaus rūmai statomi labai dideli, kad juose tilptų ne tik karalius, bet ir daugybė jo tarnų bei žmonių, atvykstančių pas jį iš viso pasaulio. Didžiulė Žodžio, Skaisčiausiosios Mergelės, buveinė yra didelė ne tik Dievui Žodžiui kaip Karaliui, bet ir mums, Dievo tarnams, kurie ateiname ir apsigyvename Joje: Ji savo įsčiose apgyvendina Dievą, o mus – savo gerume. Išrinktasis Dievo indas, šventasis apaštalas Paulius, sujaudintas meilės, sakė savo mylimiems vaikams: „mūsų širdis jums tapo erdvi. Mumyse jums ne per ankšta“ (2 Kor 6, 11-12). Tačiau kuris iš šventųjų turi tokį didelį vidinį gerumą kaip Marijos palankumas Dievui? Čia ir teisusis telpa, ir nusidėjėliui ne per ankšta. Atgailaujantis turi Joje savo vietą, o ir beviltiškiems ir neatgailaujantiems Ji yra neuždraustas prieglobstis, panašiai kaip Nojaus arka buvo prieglobstis ne tik švariems, bet ir nešvariems gyvūnams. Visi liūdintys, kenčiantys, alkani, klajojantys, neramūs, sergantys yra sutalpinami Jos gerume be pabaigos, nes įsčios, pagimdžiusios gerąjį Dievą, negali būti negailestingos. Žemės karalių rūmus saugo daugybė ginkluotų sargybinių, kurie neįsileidžia visų norinčių į juos įeiti, bet juos sulaiko, atidžiai tyrinėdami, iš kur ir kodėl jie ateina. O Kristaus gyvieji rūmai, nors ir apsupti cherubinų ir serafimų bei nesuskaičiuojamų angelų ir visų šventųjų, niekam netrukdo įeiti pro Jos maloningojo gailestingumo duris, jei kas nors to nori: nei sargybiniai atstumia, nei kareiviai išvaro, nei tyrinėja, kodėl kas nors ateina, bet kiekvienas be kliūčių įeina į juos su maldavimu ir gauna dovaną pagal reikiamą prašymą.
Todėl šiuo pasveikinimu šaukimės gailestingumo Tos, kuri gimė iš nevaisingų įsčių:
Sveika, o Skaisčiausioji visų Karaliaus mene! Sveika, Dievo ir Žodžio buveine, kuriai su Tėvu ir Šventąja Dvasia, ir Tau, Tėvo Dukra, Sūnaus Motina, Šventosios Dvasios Nuotaka, tebūna mūsų, mirtingųjų, garbė ir šlovė per amžius. Amen.
1 Saliamonas buvo Izraelio karalius, jauniausias Psalmių kūrėjo karaliaus Dovydo sūnus ir įpėdinis, šlovingai valdęs 993-953 m. pr. m. e. Jis sustiprino valstybės sienas, nuslopino vidaus neramumus ir užmezgė gyvą prekybą su kaimyninėmis valstybėmis. Saliamono valdymo laikotarpis buvo pats genialiausias mokslų ir menų srityje. Jo turtų ir ypač jo išminties šlovė pasklido toli už Izraelio karalystės ribų. Vėliau Saliamono vardas tapo išminčiaus sinonimu. Dievo įkvėpti raštai, kuriuos jis parašė (Patarlių knyga, Mokytojo knyga, Giesmių giesmė) visiems žmonėms amžinai išliks išminties ir dorybių mokykla. Saliamono gyvenimo pabaigą aptemdė jo nuopuolis, tačiau pačioje savo dienų pabaigoje jis pažino visų žemiškų dalykų tuštybę.
2 Su Hiramo vardu biblinėje istorijoje žinomi du asmenys, abu artimiausiai susiję su Jeruzalės šventyklos statyba: 1) Tyro karalius, kuris palaikė draugiškus santykius su Saliamonu ir garsėjo nepaprastais pastatais; jis siuntė Saliamonui kedrų ir kiparisų, dailidžių ir amatininkų šventyklos statybai, ir 2) Tyro architektas, pagal kurio projektą buvo pagaminti Saliamono šventyklos indai. Šioje vietoje, tikriausiai kalbama apie pastarąjį. Jis buvo apdovanotas išmintimi, gabumais ir įgūdžiais pagaminti visokių daiktų iš vario, aukso, sidabro, vario ir geležies, akmenų ir medžio, verpalų, lino ir purpuro (žr. 1 Karalių 7:13-40 ir 2 Metraščių 2:13-14,4:11,16).
3 Libanas – kalnų masyvas šiaurinėje Palestinos dalyje, Judėjos ir Sirijos pasienyje, nuo pastarosios skiriantis Finikiją per visą jos ilgį; garsėja puikiais medžiais, ypač kedrais, kiparisais ir ąžuolais.
4 Morija – kalnas netoli Jeruzalės. Šis kalnas yra viena iš kalvų, ant kurių pastatyta Jeruzalė; jis yra į šiaurės rytus nuo Siono kalno.
5 Šiame įvykyje šventieji tėvai Efraimas Siras, Augustinas ir kiti įžvelgia panašumą su Kristumi: Dovydas užmušė Galijotą akmeniu, išmestu iš timpos – simbolizuojantį Kristų; Galijotas – simbolizuoja velnią: velnias buvo sukrėstas Dievo balso ir nuolankumo, kol galiausiai ant Golgotos buvo visiškai sutriuškintas.
6 Šv. Jono Damaskiečio žodis apie Švenčiausiosios Dievo Motinos gimimą.
7 Iš pamaldų, skirtų Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų dienai.
8 Kafarnaumas buvo miestas prie Genezareto ežero arba Tiberiados jūros šiaurės vakarų kranto, priklausantis Galilėjai, esantis tarp Neftalio ir Zabulono. Jis buvo įsikūręs ant iškyšulio, netoli Jordano įtekėjimo į jūrą. Išganytojo žemiškojo gyvenimo metu Kafarnaumas pasižymėjo klestinčia gerove ir turtais. Per karus su romėnais Kafarnaumas buvo visiškai sugriautas, ir dabar iš jo liko tik kelios žvejų trobelės ir apgailėtini griuvėsiai.
9 Betliejus – nedidelis, nereikšmingas miestelis Judo žemėse, netoli Jeruzalės, maždaug 2 valandos kelio į pietus, tikriausiai pavadintas dėl žemės derlingumo; Kristaus gimimo vieta.
10 Pasak paties Išganytojo, kuris apie save pasakė: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną, gyvens per amžius.“ (Jn 6, 51).
11 „Nazaretas“ hebrajiškai gali reikšti arba „atžalą“, „šaką“, „šakelę“, „krūmą“, arba aptvertą, paslėptą vietą.
12 Akatistas Švenčiausiąjai Dievo Motinai, kondakas 13.
13 Akatistas, Ikos 5.
14 Iš maldos Dievo Motinai „Verta yra“.
15 Kalba, skirta Dievo Motinos gimimui.
16 Ten pat, žr. 15.
17 Dievo Motinos gimimo pamaldos, 1-oji eilutė „Viešpatie, Tavęs šaukiuosi“.
18 Dionisijas Areopagitas buvo Atėnų Areopago narys, apaštalo Pauliaus atverstas į krikščionybę (Apd 17, 34); jis buvo pirmasis Atėnų vyskupas, parašė laiškus daugeliui žinomų asmenų ir bažnyčių. Savo tarnystę jis užbaigė kankinyste apie 96-uosius metus Domiciano valdymo metu. Jo atminimas minimas spalio 3 d.
19 Šventojo Bazilijaus Didžiojo liturgija, iš giesmyno – „Tavimi džiaugiasi“.
