Ši šventė pradėta švęsti remiantis tam tikru Bizantijos istorijos įvykiu. Šis įvykis aprašytas graikų hagiografiniuose šaltiniuose, ypač konstantinopoliečio „Kristaus kvailelio“ Andriejaus gyvenime, tačiau Bizantijos kulte jis nepaliko ryškių pėdsakų. Bizantijoje nėra tradicijos švęsti „Globos“ šventės.
Švenčiausiosios Dievo Motinos Globos šventė Slavų tradicijoje buvo įsteigta XII a. viduryje, valdant palaimintajam kunigaikščiui Andrejui Bogoliubskiui, kuris valdė Vladimiro laikais ir labai gerbė savo dangiškąjį globėją – minėtąjį šventąjį Andriejų.
Šventojo Andriejaus hagiografija (šventojo gyvenimo aprašymas) buvo gerai žinoma Rusijoje, jos vertimas į slavų kalbą atliktas jau XI a. Hagiografijoje pasakojama, kaip kartą šv. Andriejus atvyko į Vlachernų šventyklą ir ten per maldą pamatė Dievo Motiną, kuri stovėjo ore, laikydama savo maforiumą (skraistę) virš visų besimeldžiančiųjų šventykloje.
Vlachernai – šiaurės vakarų Konstantinopolio rajonas, netoli imperatoriaus rūmų, čia buvo garsioji Dievo Motinos šventovė, kurią 474 m. pastatė imperatorius Leonas Didysis, šioje bažnyčioje buvo saugoma Švč. Mergelės Marijos maforiumas (skraistė) ir juosta (diržas), kuriuos rado karalienė Elena per kasinėjimus Šventojoje Žemėje.
Bizantiečiai labai gerbė Dievo Motiną, Ji ne kartą tikinčiųjų maldomis išgelbėjo Konstantinopolį nuo priešų antpuolių. Vienas garsiausių atsitikimų įvyko valdant imperatoriui Heraklijui (VII a.), kuris, eidamas į karą, sostinės apsaugą patikėjo garbinamai Dievo Motinos ikonai, ir Skaisčiausioji Mergelė neįsileido priešų į miestą. Šio įvykio garbei buvo sukurtas himnas Švenčiausiajai Dievo Motinai – Akatistas, kuriame Ji šlovinama kaip „Karžygė Nenugalimoji“.
Ir tokių atvejų Bizantijos sostinės istorijoje buvo daug. Vienas iš jų susijęs su rusų pralaimėjimu. 860 m. rusų kariuomenė apgulė Konstantinopolį, šventasis patriarchas Fotijas po visos nakties budėjimo iš Vlachernų bažnyčios išnešė Dievo Motinos skraistę ir nuleido jį į Bosforo vandenis, tuoj pat kilo audra ir paskandino rusų laivus, miestas buvo išgelbėtas.
Stebuklas, kurio liudininku tapo palaimintasis Andriejus, įvyko 910 metais. Naktį iš penktadienio į šeštadienį, per visos nakties vigiliją, tą dieną Vlachernuose buvo laikomos ypatingos pamaldos. Vėlesniuose šaltiniuose išliko išsamūs jos aprašymai: „Kartą Konstantinopolyje vienoje bažnyčioje buvo Švenčiausiosios Mergelės Marijos ikona, priešais kurią kabojo visiškai ją dengianti uždanga; tačiau penktadienį, per Vakarinę, ši uždanga be jokios pagalbos, savaime, stebuklingu būdu tarsi pakilo į dangų, kad visi galėtų aiškiai ir visiškai ją matyti, o šeštadienį uždanga nusileido į ankstesnę vietą ir išliko iki kito penktadienio“. Tai nutikdavo reguliariai, todėl šis įvykis gavo „įprasto stebuklo“ pavadinimą.
Tačiau palaimintasis Andriejus tapo visai ne įprasto stebuklo liudininku. Tuo metu Karališkasis miestas išgyveno dar vieną apgultį: miestas buvo saracėnų žiede (pagal kitą versiją – jį apgulė rusų kunigaikščio Olego kariuomenė). Žmonės kartu su patriarchu Euzebijumi ir imperatoriumi Leonu VI Išmintinguoju susirinko į Vlachernų bažnyčią melsti Dievo Motinos užtarimo.
Andriejaus hagiografijoje skaitome: „Kai prie šventojo kapo, esančio Vlachernae, buvo švenčiamas visos nakties budėjimas, ten nuvyko ir palaimintasis Andriejus .... Ten buvo ir jaunuolis Epifanijus, kuris visada meldėsi su ypatingu užsidegimu. Apie 11 valandą palaimintasis Andriejus pamatė, kaip iš Karališkųjų vartų pusės pasirodė Švenčiausioji Dievo Motina su grėsminga palyda. Tarp jų buvo Jonas Krikštytojas ir griaustinio sūnūs, iš abiejų pusių laikę Dievo Motiną po rankomis, daug kitų šventųjų, apsirengusių baltai, žygiavo priešais Ją, o kiti ėjo paskui Ją su himnais ir dvasinėmis giesmėmis. Ir štai, jiems artėjant prie altoriaus pakylos, palaimintasis Andriejus priėjo prie Epifanijaus ir tarė: „Ar matai Dievo Motiną ir pasaulio Valdovę?“ Jis atsakė: „Taip, mano dvasios tėve“. Jie pamatė Mergelę, klūpančią ant kelių ir ilgai besimeldžiančią, maldaujančią Dievo už aplink Ją stovinčius žmones. Baigusi melstis, Ji nusiėmė savo skraistę ir, paėmusi ją savo tyromis rankomis, išskleidė virš visų šventykloje stovinčių žmonių. Dar ilgai Andriejus ir Epifanijus matė Dievo Motinos apsiaustą, kuris buvo išskleistas virš žmonių ir spindėjo Dievo šlove“.
Kunigaikštis Andriejus Bogoliubskis, kuris labai gerbė palaimintąjį Andriejų, šį regėjimą priėmė labai dėmesingai, suvokdamas jį kaip ypatingą ženklą sau ir savo kraštui. Įvesdamas Globos šventę, Andriejus, galima sakyti, patikėjo savo tautą, savo kraštą ir Bažnyčią Dievo Motinos užtarimui ir globai. Ir nuo to laiko Globos šventė tapo viena mylimiausių žmonių švenčių.
