Švenčiausiosios Dievo Motinos pradėjimas teisiosios Onos įsčiose (Švenčiausiosios Dievo Motinos prasidėjimas; gr. Ευλληπσις τής 'αγιας και θεοπρομητορος Aννας, lot. Conceptio Sanctae Annae, genitricis Deiparae (Conceptio Sanctae Mariae Virginis); b.slav. Зача́тие святы́я Богопрама́тере А́нны, егда́ зача́т Пресвяту́ю Богоро́дицу,rus. Зачатие праведной Анною Пресвятой Богородицы) – stačiatikių Bažnyčios šventė, švenčiama gruodžio 9 dieną (pagal senąjį stilių). Ši šventė įsteigta ne vėliau kaip 740 metais – išliko Andriẽjaus Kretiẽčio (Jeruzaliẽčio) († 740) jai skirtas kanonas.
Apie Mergelės Marijos ir Dievo Gimdytojos paruošimą Dievo Žodžio įsikūnijimui Dievo Motinos prasidėjimo kondake sakoma:
Šiandieną pasaulis švenčia pradėjimą Onos įsčiose,
įvykusį nuo Dievo,
nes pagimdė ji pagimdžiusią žodžiais neapsakomą Žodį.
Dievo Motinos pradėjimo kondakas
Apie įvykį, kuris paminimas šia švente, žinoma iš nekanoninės Jokūbo protoevangelijos („Evangelijos pagal Jokūbą“; II a.). Joje rašoma, kad pamaldi Joakimo ir Onos šeima ilgą laiką neturėjo vaikų. Tai labai liūdino jį ir jo žmoną Oną, nes nevaisingumas buvo laikomas Dievo bausme, o bevaikės poros patirdavo panieką ir pašaipas.
Kartą, kaip teigia tradicija, šventasis Joakimas, kilęs iš karaliaus Dovydo giminės, atėjo į Šventyklą paaukoti auką Dievui, bet vyriausiasis kunigas atsisakė priimti ją, sakydamas, kad Joakimas, „nesukūrė palikuonių Izraeliui“, jog jis yra labai nuodėmingas, jei Dievas tokiu būdu jį baudžia. Joakimas buvo taip prislėgtas, kad nusprendė negrįžti namo, o pasitraukti į dykumą, kad ten likusį gyvenimą praleistų melsdamasis ir pasninkaudamas.
O šventoji teisioji Ona namuose verkdama meldė Dievą, prašydama duoti jiems palikuonį ir žadėdama jį paaukoti Viešpačiui. Viešpats išgirdo jos maldą, atsiuntė angelą pranešti, kad ji pastos ir pagimdys, o Ona pradžiugusi kalbėjo:
Šlovė Viešpačiui mano Dievui. Jei aš pagimdysiu, ar berniuką ar mergaitę, paaukosiu savo vaiką kaip atnašą Viešpačiui savo Dievui. Jis tarnaus Jam per visas savo gyvenimo dienas.
Jokūbo protoevangelija
Viešpats atsiuntė Angelą ir pas Joakimą, sakydamas, kad jis turi grįžti namo, ir kad iš jo sąjungos su Ona gims dukra, kuri bus būsimojo Mesijo – Kristaus – Motina.
Ir štai Joakimas priėjo su savo galvijų bandomis, ir Ona, stovėjusi prie vartų, pamatė Joakimą einantį, ir pribėgusi apkabino jį, ir tarė: Žinau dabar, kad Viešpats palaimino mane: būdama našle, dabar jau nebe našlė; būdama nevaisinga, dabar pradėsiu! Ir Joakimas tą dieną rado ramybę savo namuose.
Jokūbo protoevangelija
Po to kai Onai pastojus praėjo jai skirti mėnesiai, „devintą mėnesį Ona pagimdė“ mergaitę ir praminė ją Marija.
Garsus teologas Vladimiras Loskis († 1958) rašė:
„Visa Biblijos istorija atsiskleidžia kaip žmonijos parengimas Įsikūnijimui, tai „laikų pilnatvei“, kuomet angelas buvo pasiųstas sveikinti Mariją ir gauti iš jos lūpų žmonijos sutikimą, kad „Žodis taptų kūnu“. Vis dėlto Dievo pažadai neišsipildo nuo nieko nepriklausydami. Senosios Sandoros istorija, teisiosios Onos pradėjimo istorija parodo, kaip žmogiškasis asmuo savo laisvėje, būdamas savo realiose gyvenimo aplinkybėse, ištiktas negandų ir kovodamas, sudaro Dievui sąlygas, būtinas, kad Atpirkimas pasidarytų įmanomas. Kaip Mergelė Marija tapo Dievo bendrininke išganymo darbe (Irenė́jus Lugdūnìškis † ~202), taip ir jos tėvai savo nuolankumu ir meile Dievui suteikė galimybę įvykti stebuklui: „Nevaisingoji gimdo Dievo Gimdytoją ir Maitintoją Gyvybės mūsų“ (Švenčiausiosios Dievo Motinos Gimimo šventės kondakas).
(Vladimir Lossky, Essai sur la theologie mystique de l'Eglise d'Orient, 1944)
EVANGELIJA PAGAL JOKŪBĄ
(3)
Ir, žvelgdama į dangų, [Ona] lauro medyje pamatė žvirblio lizdą ir suvaitojo, tardama:
„Oi, vargas man! Kas mane pagimdė?
Kokios įsčios davė pradžią,
kad Izraelio sūnų akyse gimiau aš prakeikta,
jie iš manęs gi pasityčiojo, išmetė su panieka iš Viešpaties šventovės.
Oi, vargas man! Į ką esu aš panaši?
Nė kiek nepanaši aš į padangių sparnuočius,
nes padangių paukščiai, Viešpatie, vaisingi tavo akyse.
Oi, vargas man! Į ką esu aš panaši?
Nė kiek nepanaši į žemės žvėris aš,
nes žemės žvėrys, Viešpatie, vaisingi tavo akyse.
Oi, vargas man! Į ką esu aš panaši?
Nė kiek nepanaši į šiuosius vandenis,
nes vandenys šie, Viešpatie, vaisingi tavo akyse.
Oi, vargas man! Į ką esu aš panaši?
Nė kiek nepanaši į šitą žemę aš,
nes žemė irgi neša vaisių, kai metas jai ateina,
Ir šlovina ji, Viešpatie, Tave“.
(4)
Ir štai stojo priešais ją Viešpaties angelas, ir tarė: „Ona, Ona! Išklausė Viešpats tavo maldą. Tu pastosi, pagimdysi, ir tavo sėkla bus pašlovinta visam pasauly“. – „Kaip gyvas Viešpats, mano Dievas! – sušuko Ona. – Vis tiek kas man užgims – berniukas ar mergaitė – dovana bus Viešpačiui, mano Dievui, ir Jam tarnaus visas gyvenimo dienas“. Ir štai pas ją atėjo du pasiuntiniai ir tarė: „Žiūrėk, pargrįžta tavo vyras Joakimas su savo kaimenėm“. Viešpaties angelas prie jojo buvo nusileidęs iš taręs: „Joakimai, Joakimai! Išklausė Viešpats tavo maldą. Eik iš tyrlaukių. Štai tavo moteris Ona pradės įsčiose“. Iš tyrlaukių parėjęs, Joakimas pasišaukė tuoj savo piemenis ir liepė: „Atneškite čia dešimtį ėraičių man švarių švariausių ir be kliaudos, tai bus Viešpačiui, mano Dievui, ir atvarykite dvylika jaunų veršiukų, bus jie kunigams ir vyresniesiems, ir šimtą ožkučių visai tautai“. Ir štai parėjo Joakimas nūn su kaimene. Ona, rymojusi prie vartų, pamatė ateinantį Joakimą, pribėgo, puolė jam ant kaklo ir prabilo: „Jau žinau, kaip labai palaimino mane Viešpats Dievas. Štai aš našlė jau nebe našlė ir buvus nevaisinga aš pradėsiu įsčiose!“ Pirmą dieną Joakimas atilsėjo savo namuose.
(5)
O kitądien jis aukojo dovanas, sau tardamas: „Jei Viešpats Dievas bus man maloningas, tai plokštelė prie kunigo kaktos man ženklą duos“. Aukojo Joakimas savo atnašas ir, kopdamas aukštyn prie Viešpaties aukuro, įdėmiai žiūrėjo vis į kunigo plokštelę, bet nuodėmės savy nepastebėjo. Tad Joakimas tarė: „Nūn žinau, jog Viešpats parodė man pagailą ir dovanojo man nuodėmes“. Nuteisintas išėjo jis iš Viešpaties šventovės ir grįžo į namus. Suėjo mėnesiai, ir devintą mėnesį Ona pagimdė ir paklausė pribuvėją: „Ką pagimdžiau?“ – „Mergaitę“, – jai atsakė ta. „Išaukštinta šią dieną mano siela!“ – ištarė Ona ir dukterį paguldė. Atėjus metui, Ona apsivalė, davė krūtį dukteriai ir praminė Marijos vardu.
(Ευαγγέλιο του Ιάκωβου (Evangelium Iacobi) 3, 1-3; 4, 1-4; 5, 1-2)
