Švenčiausiosios Dievo Motinos pradėjimas teisiosios Onos įsčiose (Švenčiausiosios Dievo Motinos prasidėjimas; gr. Ευλληπσις τής 'αγιας και θεοπρομητορος Aννας, lot. Conceptio Sanctae Mariae; b.slav. Зача́тие святы́я Богопрама́тере А́нны, егда́ зача́т Пресвяту́ю Богоро́дицу,rus. Зачатие праведной Анною Пресвятой Богородицы) – stačiatikių Bažnyčios šventė, švenčiama gruodžio 9 dieną (pagal senąjį stilių). Ši šventė buvo įsteigta ne vėliau kaip VII amžiuje, nes šventasis Andriejus Kretietis, miręs 712 metais, jau buvo parašęs jai skirtą kanoną.
Apie Mergelės Marijos ir Dievo Motinos paruošimą Dievo Žodžio įsikūnijimui daug kalbama stačiatikių maldose. Antai Dievo Motinos prasidėjimo kondake sakoma:
Šiandieną pasaulis švenčia Onos pradėjimą, įvykusį nuo Dievo, nes ji pagimdė žodžiais neapsakomą Žodį.
–Dievo Motinos pradėjimo kondakas
Apie įvykį, kuris paminimas šia švente, žinoma iš apokrifinės Jokūbo protoevangelijos (II a.). Joje rašoma, kad pamaldi Joakimo ir Onos šeima ilgą laiką neturėjo vaikų. Tai labai liūdino jį ir jo žmoną Oną, nes nevaisingumas buvo laikomas Dievo bausme, o bevaikės poros patirdavo panieką ir pašaipas.
Kartą, kaip teigia tradicija, šventasis Joakimas, kilęs iš karaliaus Dovydo giminės, atėjo į Šventyklą paaukoti auką Dievui, bet vyriausiasis kunigas atsisakė priimti ją, sakydamas, kad Joakimas, „nesukūrė palikuonių Izraeliui“, jog jis yra labai nuodėmingas, jei Dievas tokiu būdu jį baudžia. Joakimas buvo taip prislėgtas, kad nusprendė negrįžti namo, o pasitraukti į dykumą, kad ten likusį gyvenimą praleistų melsdamasis ir pasninkaudamas.
O šventoji teisioji Ona namuose verkdama meldė Dievą, prašydama duoti jiems vaikelį ir pažadėdama jį paaukoti Viešpačiui. Viešpats išgirdo jos maldą, atsiuntė angelą pranešti, kad ji pastos ir pagimdys, o Ona pradžiugusi kalbėjo:
Šlovė Viešpačiui mano Dievui. Jei aš pagimdysiu, ar berniuką ar mergaitę, paaukosiu savo vaiką kaip atnašą Viešpačiui savo Dievui. Jis tarnaus Jam per visas savo gyvenimo dienas.
–Jokūbo protoevangelija
Viešpats atsiuntė Angelą ir pas Joakimą, sakydamas, kad jis turi grįžti namo, ir kad iš jo santuokinės sąjungos su Ona gims dukra, kuri bus būsimojo Mesijo – Kristaus – Motina.
Ir štai Joakimas priėjo su savo galvijų bandomis, ir Ona, stovėjusi prie vartų, pamatė Joachimą einantį, ir pribėgusi apkabino jį, ir tarė: Žinau dabar, kad Viešpats palaimino mane: būdama našle, dabar jau nebe našlė; būdama nevaisinga, dabar pradėsiu! Ir Joakimas tą dieną rado ramybę savo namuose.
–Jokūbo protoevangelija
Po to Ona pastojo, o kai praėjo jai skirti mėnesiai, „devintą mėnesį Ona pagimdė“ Švenčiausiąją Mergelę Mariją.
Garsus teologas Vladimiras Loskis (1903 – 1958) rašė:
„Visa Biblijos istorija atsiskleidžia kaip žmonijos parengimas Įsikūnijimui, tai „laikų pilnatvei“, kuomet angelas buvo pasiųstas sveikinti Mariją ir gauti iš jos lūpų žmonijos sutikimą, kad „Žodis taptų kūnu“. Vis dėlto Dievo pažadai išsipildo ne automatiškai. Senosios Sandoros istorija, teisiosios Onos pradėjimo istorija parodo, kaip žmogiškasis asmuo savo laisvėje, būdamas savo realiose gyvenimo aplinkybėse, ištiktas negandų ir kovodamas, sudaro Dievui sąlygas, būtinas, kad Atpirkimas pasidarytų įmanomas. Kaip Mergelė Marija tapo Dievo bendrininke išganymo darbe (šv. Ireniejus Lionietis), taip ir jos tėvai savo nuolankumu ir meile Dievui suteikė galimybę įvykti stebuklui: „Nevaisingoji gimdo Dievo Gimdytoją ir mūsų Gyvybės Maitintoją“ (Švč. Dievo Motinos Gimimo šventės kondakas).
