Apaštalas Andriejus, vadinamas Pirmuoju Pašauktuoju, buvo Jonos sūnus, apaštalo Petro brolis, žvejys. Gimė jis Betsaidoje. Iš pradžių Andriejus buvo Jono Krikštytojo mokinys, o paskui nusekė paskui Jėzų Kristų. Evangelijoje pagal Joną aprašomas Andriejaus pašaukimas prie Jordano iškart po Jėzaus krikšto:
Kitą dieną tenai vėl stovėjo Jonas ir du jo mokiniai. Išvydęs ateinantį Jėzų, jis tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“ Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nuėjo paskui Jėzų. O Jis atsigręžė ir, pamatęs juos sekančius, paklausė: „Ko ieškote?“ Jie atsakė: „Rabi (tai reiškia „Mokytojau“), kur gyveni?“ Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite.“ Tada jiedu nuėjo, pamatė, kur Jis gyvena, ir tą dieną praleido pas Jį. Tai buvo apie dešimtą valandą. Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nuėjo su Jėzumi, buvo Simono Petro brolis Andriejus. Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: „Radome Mesiją!“ (išvertus tai reiškia „Kristų“) (Jn 1.35–41).
Evangelijose pagal Matą, Morkų ir Luką pasakojama dar apie vieną Viešpaties susitikimą su būsimais mokiniais:
Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų metančius tinklą į ežerą; mat jie buvo žvejai. 19 Jis tarė: „Eikite paskui Mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais.“ 20 Tuodu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su Juo (Mt 4.18–20).
Dar kartą apaštalas Andriejus minimas, pasakojant apie stebuklingą penkių tūkstančių žmonių pamaitinimą: jis Jėzui pasakė apie berniuką, turintį penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis (Jn 6, 8-9)
Šv. Andriejus visą savo gyvenimą pašventė apaštališkai tarnystei ir buvo nukankintas už Kristaus žodžio skelbimą.
Kristus prieš savo įžengimą į dangų mokiniams yra pasakęs:
Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos (Mt 28.19–20).
Po Šventosios Dvasios atsiuntimo apaštalai metė burtus, spręsdami, kur kuriam iš jų keliauti. Andriejus iškeliavo apaštalauti į rytų kraštus, triskart grįždamas į Jeruzalę. Perėjo Mažąją Aziją, Trakiją (dabar šiaurės rytų Graikija, Bulgarijos pietūs ir šiaurės vakarų Turkija), Makedoniją, Juodosios jūros krantus, Krymą, paskui nuėjo į Skitiją. Manoma, buvo pasiekęs Dnieprą, aplankęs būsimo Kijevo ir Naugardo (Novgorodo) vietoves.
Nedideliame miestelyje Bizantijuje – būsimajame Konstantinopolyje – jis įkūrė krikščioniškąją bendruomenę ir įšventinto pirmąjį vyskupą - vieną iš 70-ies apaštalų – Stachį (apie jį kalba Paulius viename savo laiške (Rom 16:9).
Šventasis apaštalas perėjo daug šalių skelbdamas Dievo žodį. Ir nors visur buvo vejamas, kankinamas, žeminamas, kančias ištvėrė su džiaugsmu ir dėkingumu. Daugiausiai jam teko iškęsti Sinopo mieste: jį blaškė ant žemės, mušė lazdomis, išrovė dantis ir pirštus. Bet savo Išgelbėtojo ir Mokytojo malone vėl tapo sveikas.
Apėjęs daug žemių jis pasiekė Peloponesą ir apsigyveno Patrų mieste. Daug žmonių jis išgydė nuo ligų, ir jie įtikėdavo Kristų. Pasikrikštijo ir Romos Patrų valdytojo - prokonsulo Egėjo žmona Maksimilė. Egėjas, uolus pagonis, bandė uždrausti tikintiesiems išpažinti Kristų ir vertė juos aukoti stabams. Andriejus apgynė krikščionis, bandydamas įtikinti valdytoją:
Vertėtų tau, žmonių teisėjau, pažinti savo Teisėją, esantį danguje, o atpažinus, nusilenkti jam. O tada atsisakyti netikrų dievų.
Stebiuosi, – atsakė Egėjas. – Esi protingas žmogus, bet tiki tuo, kuris buvo nukryžiuotas, nesvarbu, savo valia ar ne.
Apaštalas atsakė:
Didinga yra kryžiaus paslaptis. Jeigu nori girdėti, paaiškinsiu.
Tai – ne paslaptis, o bausmė nusikaltėliams, – atkirto Egėjas.
Šioje bausmėje – žmonių atnaujinimo slėpinys. Malonėk kantriai išklausyt manęs.
Aš išklausysiu kantriai, – atsakė teisėjas. – Bet jei nepadarysi to, ką įsakiau – jei nepaaukosi dievams, pats galėsi patirti šitąją kryžiaus paslaptį.
Apaštalas pasakė:
Jeigu bijočiau nukryžiavimo, niekada nebūčiau šlovinęs kryžiaus.
Ilgai jie ginčijosi, bet Egėjas nenorėjo girdėti apaštalo. Galiausiai jis pasodino Andriejų į kalėjimą. Tada susirinko didžiulė minia, žmonės norėjo pulti kalėjimą, nužudyti valdovą ir išlaisvinti apaštalą. Bet šventasis Andriejus sudraudė ir protino įsikarščiavusius neofitus, sakydamas, jog krikščioniui nedera bijoti kančių ir kad reikia būti romiems ir kantriems, kaip Viešpats Jėzus Kristus.
Kitą dieną Egėjas liepė atvesti apaštalą.
Ar apsigalvojai? – paklausė jis. – Gal jau pasiryžai atsisakyti šių kvailybių ir skelbti Kristų, kad galėtum linksmintis su mumis šiame gyvenime? Juk didžiulė beprotystė savo noru pasirinkti kančias ir žengti į ugnį?
Šventasis atsakė:
Linksmintis su tavimi galėsiu, kai įtikėsi Kristų ir atsisakysi stabų; Kristus pasiuntė mane į šį kraštą, kuriame aš nemažai įgijau jam sielų.
Tada Egėjas įsakė Andriejų paguldyti ir sumušti, o paskui buvo liepta jį nukryžiuoti. Kai apaštalas prisiartino prie kryžiaus, sušuko:
Sveikas, Kryžiau, pašventintas Kristaus kūnu ir papuoštas Jo nariais it perlais! Kol ant tavęs Viešpats nebuvo nukryžiuotas, kėlei žmonėms šiurpą, dabar gi esi mylimas ir su džiaugsmu priimamas, nes tikintieji žino, kokias smagybes slepi savyje ir koks atlygis už tave laukia. Drąsiai ir kupinas džiugulio einu aš prie tavęs... Paimki mane iš pasaulio ir atiduok mano Mokytojui, idant per tave priimtų mane tas, kuris tavimi mane atpirko.
Šventasis Andriejus buvo nukryžiuotas ant X formos kryžiaus. Rankos ir kojos buvo ne prikaltos, o pririštos, nes teisėjas norėjo, kad apaštalas ilgiau kankintųsi. Prie kryžiaus susirinko minia. Ten buvo ir Egėjaus brolis Stratoklas. Kartu su žmonėmis jis šaukė: „Neteisėtai kankinamas šis šventas žmogus!”. Egėjas, išsigandęs sąmyšio, sutiko nueiti su minia ir nuimti apaštalą nuo kryžiaus.
Tačiau Andriejus, pamatęs prokonsulą, prabilo:
Ko atėjai, Egėjau? Jeigu nori įtikėti į Kristų, bus atvertos tau malonės durys, kaip žadėjau. Bet jei atėjai tik todėl, kad nuimtum mane nuo kryžiaus, nenoriu to kol esu gyvas. Jau matau savo Valdovą, jau stoviu priešais jį. Tik dėl tavęs sielvartauju, nes žinau, kad laukia tavęs amžinoji pražūtis. Pasirūpink savimi, kol gali, kad neįsigeistum tada, kai nebeturėsi jėgų.
Tačiau Egėjas, bijodamas minios, liepė kariams nuimti šventąjį. Vos tik šie palietė kryžių, jų rankos tuoj pat apmirė. Daug dar žmonių bandė atrišti apaštalą, bet taip pat nesėkmingai. Tuomet Andriejus sušuko:
Viešpatie Jėzau Kristau, neleisk man būti nuimtam nuo kryžiaus, ant kurio aš buvau pakabintas dėl tavojo vardo, bet priimk mane, Mokytojau mano, kurį pamilau, kurį pažinau, kurį išpažįstu, kurį trokštu regėti, per kurį tapau tuo, kas esu.
Taip jam kalbant sušvito lyg žaibas šviesa, apšvietė jį visiems regint ir spindėjo taip, kad žvelgti į ją buvo nepakeliamai sunku. Praėjus maždaug pusvalandžiui, šviesa dingo ir šventojo apaštalo siela iškeliavo pas Viešpatį.
Maksimilė nuėmė jo kūną nuo kryžiaus ir drauge su Stratoklu palaidojo jos kape.
Šventasis Andriejus mirė 67 metais.
Pagal Dmitrijaus Rostoviečio (1651-1709) sudarytą „Šventųjų gyvenimų knygą“ (1684-1705 m., išl. 1689-1705)
