Apaštalas iš 70-ies Timotiẽjus Efeziẽtis (gr. Τιμόθεος Εφέσου, lot. Timotheus Ephesinus, rus. Тимофе́й Ефесский) – apaštalo Pauliaus mokinys, pagalbininkas ir jo adresatas (pirmasis ir antrasis Naujojo Testamento laiškai Timotiejui); pirmasis Efezo (dabar Turkija) vyskupas.
Timotiejus gimė Mažosios Azijos Likaonijos provincijos Listros mieste (Galatija), netoli Pauliaus tėviškės. Jo motina Eunikė – pamaldi žydė, vaikystėje įskiepijusi sūnui meilę Šventajam Raštui, norą į jį gilintis. Timotiejaus tėvas – graikas, leidęs sūnų auklėti pagal žydų įstatymus ir papročius. Apaštalo motiną, taip pat ir senelę Loidę, mini savo laiške šventasis Paulius (2 Tim 1, 5):
„Aš vis prisimenu tavo nuoširdų tikėjimą, kuris pradžioje gyveno tavo senelėje Loidėje, tavo motinoje Eunikėje ir, esu tikras, tebegyvena tavyje.“
Kristaus pasekėju Timotiejus tapo veikiausiai apie 48-49 metus, paveiktas apaštalo Pauliaus mokymo ir darbų Listroje per pirmąją Pauliaus kelionę (Apd 14, 5-22):
,,[Derbėje] jie [Pauliaus su Barnabu] skelbė gerąją naujieną ir sulaukė nemaža mokinių. Paskui pasuko atgal į Listrą, Ikonijų ir Antiochiją. [...] Apkeliavę Pisidiją, jie atvyko į Pamfiliją, skelbė žodį Pergėje ir leidosi žemyn į Ataliją. Iš čia išplaukė į Antiochiją, kur buvo buvę pavesti Dievo malonei, kad nuveiktų darbą, kurį dabar pabaigė. Sugrįžę jie sušaukė Bažnyčią ir apsakė, kokius didžius darbus nuveikęs Dievas per juos ir kaip atvėręs pagonims tikėjimo vartus.“
Antrosios kelionės metu Paulius vėl aplankė Listrą ir šį kartą su savimi pasiėmė Timotiejų (Apd 16, 1-3):
„Jis atvyko į Derbę ir Listrą. Ir štai ten buvo vienas mokinys, vardu Timotiejus. [...] Kadangi Listros ir Ikonijaus broliai apie jį gražiai liudijo, Paulius panorėjo jį padaryti savo palydovu.“
Timotiejus buvo vienas ištikimiausių ir mylimiausių apaštalo Pauliaus mokinių, kurį jis vadina „mylimu vaiku“, savo „broliu ir Dievo tarnu“. Nepaisant to, kad buvo jaunas, Timotiejus atliko ne vieną svarbų apaštalo pavestą darbą – skelbė tesalonikiečiams (1 Tes 3, 1-6), mokė korintiečius tikėjimo tiesų (1 Kor 4, 17) ir neatsitraukė nuo Pauliaus dėl jokių negandų ar persekiojimų.
Tolesnėje Timotiejaus gyvenimo istorijoje yra nemaža spraga. Jis vėl minimas apaštalo Pauliaus pirmojo lankymosi Romoje metu. Apie jo buvimą su apaštalu Romoje užsimenama Laiškuose kolosiečiams (Kol 1, 1), filipiečiams (Fil 1, 1) ir Filemonui (Fil 1, 1). Iš Laiško filipiečiams matyti, kad apaštalas Paulius ketino pasiųsti Timotiejų iš Romos pas filipiečius (Fil 2, 19-23):
„Aš turiu Viešpatyje Jėzuje viltį netrukus pasiųsti pas jus Timotiejų, kad būčiau ramus, sužinojęs, kaip jums sekasi. Mat neturiu kito pasiuntinio, kuris taip nuoširdžiai jumis rūpintųsi. Visi kiti ieško ne Jėzaus Kristaus, bet savo naudos. O apie jį žinote, kad jis tinkamas, nes Evangelijos labui jis su manimi tarnavo kaip sūnus su tėvu.“
Laiške žydams Timotiejus pristatomas kaip kalinys, į laisvę išleistas tuo pačiu metu kaip ir apaštalas Paulius (Hbr 13, 23). Žinoma, kad neilgai trukus, Paulius kartu su Timotiejumi iškeliavo į Rytus. Tada, Efeze, Timotiejų jis paskyrė Efezo vyskupu (1 Tim 1, 18; 1 Tim 4, 14; 2 Tim 1, 6). Po to, iš Makedonijos jam parašė savo pirmąjį laišką (apie 65 metus).
Kai Paulius vėl buvo įkalintas Romoje, Timotiejus aplankė jį kalėjime. Po Pauliaus mirties, 67 metais, Timotiejus grįžo į Efezą. Apie paskutiniuosius jo gyvenimo metus patikimos informacijos nėra.
Timotiejui pavestos pareigos buvo nelengvos ir sudėtingos. Jam reikėjo vadovauti dvasininkams, kurių daugelis buvo vyresni už jį, jis turėjo spręsti kilusius ginčus ir nesutarimus, prižiūrėti nakvynės namus, įšventinti presbiterius (gr. πρεσβύτερος – vyresnysis, bendruomenės vadovas, arba kunigas) ir diakonus.
Jam teko ramdyti nepatenkintuosius jo vadovavimu, o taip pat ir juo pačiu, dėl senyvo amžiaus kai kurių bendrijos narių laikytu nepajėgiu toliau vykdyti apaštališkąją veiklą ir valdyti bažnyčių. Žinoma, kad pasinaudoję tuo, jog apaštalo ilgai nebuvo, Efese pasirodė apsišaukėliai, ne tik skleidę naujus mokymus, bet ir neigę apaštalo autoritetą. Pirmajame laiške Timotiejui Paulius patarė, kaip elgtis tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis (1 Tim 1, 3-20; 4, 1-11; 6, 3-19), taip pat paaiškino Bažnyčios ganytojo pareigas (1 Tim 2, 1-3, 3, 16; 4, 12-16).
66 metais, antrą kartą įkalintas Romoje ir numatydamas artėjančią mirtį, apaštalas parašė antrąjį laišką Timotiejui, kuriame ragina jį „atgaivinti Dievo malonės dovaną“, suteiktą „rankų uždėjimu“, ir pranašauja Bažnyčios laukiančias sunkias dienas (2 Tim 1). Primindamas apie savo vienišumą (visi jo bendradarbiai, išskyrus Luką, išvaikščiojo kas sau), apaštalas prašo Timotiejų kuo greičiau atvykti pas jį (2 Tim 4, 21).
Timotiejus mirė kaip kankinys Domiciano valdymo (valdė 81-96) metais. Efese vyko šventė Dianos garbei, per kurią persirengę stabmeldžiai dainuodami dainas, nešini stabais ir lazdomis rankose vaikščiojo miesto gatvėmis. Norėdamas pamokyti susirinkusiuosius, Timotiejus išėjo ir kreipėsi į juos; įsiutusi minia puolė mušti jį lazdomis ir užmėtė akmenimis. Manoma, kad Efezo vyskupu Timotiejus buvo 15 metų, todėl jo mirties data lakoma 80-ieji metai. Apaštalo relikvijos saugomos Konstantinopolyje, kur buvo perkeltos valdant Konstancijui.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje šventasis Apaštalas iš 70-ies Timotiejus Efezietis minimas vasario 4 dieną (sausio 22 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal: Bažnyčios mokslinis centras „Stačiatikių enciklopedija“ (ЦНЦ „Православная энциклопедия“; pravenc.ru); Enciklopedija „Drevo“ (Энц. „Древо", церковно-исторический ресурс; drevo-info.ru).
