Šventasis vyskupas Atanãzas Didỹsis (Atanãzijus, Atanãsijas Aleksandriẽtis, Atanãsijus Apãštalas; gr. Ἀθανάσιος ὁ Μέγας, lot. Athanasius Alexandrinus, rus. Афана́сий Вели́кий, Афана́сий Александрийский) – Bažnyčios tėvas, priklausantis Aleksandrijos patristikos mokyklai; 20-asis Aleksandrijos patriarchas (vardas – Atanazas I), vyskupo Aleksandro Aleksandriečio (†326) įpėdinis. Žinomas kaip vienas griežčiausių arijonizmo priešininkų. Iki 350 metų – vienintelis ne arijonų vyskupas rytinėje Romos imperijos dalyje. Nepalaužiamai priešinęsis įtakingai arijonų dvasininkijai ir keturiems imperatoriams, kelis kartus pašalintas iš katedros, Atanazas Aleksandrietis buvo pramintas „Atanazu Prieš pasaulį“ (lot. Athanasius Contra Mundum).
Atanazo gimimo data nežinoma; dauguma tyrinėtojų mano, kad gimė tarp 296 ir 298 metų. Viename koptų tekste teigiama, kad tada, kai Atanazas buvo paskirtas į Aleksandrijos katedrą (328 m.), jam buvo 33 metai, todėl 295 metai yra tikėtini gimimo metai (keli kiti šaltiniai nurodo, kad tuo metu jam dar nebuvo sukakę 30). Aleksandrijos patriarchų istorijoje rašoma, kad Atanazą ir jo motiną pakrikštijo vyskupas Aleksandras.
Prieš tapdamas diakonu, Atanazas šešerius metus buvo bažnyčios lektorius ir psalmininkas. 325 metais jis lydėjo vyskupą Aleksandrą kaip sekretorius į Pirmąjį Nikėjos susirinkimą, kur aktyviai dalyvavo kristologiniuose disputuose. Po Aleksandro mirties 326 metais Atanazas buvo išrinktas Aleksandrijos vyskupu, tęsė aktyvią kovą su arijonizmu.
Kai imperatorius Konstantinas iš tremties pasikvietė iš pradžių arijonų pažiūrų besilaikiusį Nikomedijos vyskupą Euzebijų Nikomedietį (gr. Εὐσέβιος ὁ Νικομηδείας, lot. Eusebius Nicomediensis; † 341), o paskui 330 metais ir patį Arijų (gr. Ἄρειος, lot. Arius; 250-336), arijonizmas tapo valstybės remiama krikščionybės kryptimi Romos imperijoje. Atanazas atsisakė pripažinti arijoniškosios ir ortodoksiškosios krikščionybės šakų lygiavertiškumą ir nesutiko priimti arijonus į Aleksandrijos bažnyčios bendruomenę.
Atanazas 335 metais, apkaltintas prisidėjus prie Meletijos vyskupo Arsenijaus nužudymo, buvo ištremtas į Trierą (Tryrą); iš tremties grįžo po imperatoriaus Konstantino mirties, 337 metais. Per tremtį jis susipažino su šventuoju Servatijumi (lot. Servatius; † 384), kuris tapo vienu iš jo gynėjų ginčuose su arijonais Serdikos (dab. Sofija Bulgarijoje) susirinkime.
Po tų įvykių arijonai, visąlaik siekę užimti ir išlaikyti Aleksandrijos vyskupo katedrą, vėl ir vėl sugalvodavo įvairius kaltinimus Atanazui – nuo politinių iki kriminalinių. Jų įtakoje Atanazas buvo šalinamas iš pareigų, su pertraukomis slapstėsi: 340 – 345 Romoje, 356 – 366 Egipto dykumoje, kituose vietose. Iš 40 vyskupiškos tarnystės metų daugiau kaip 17 jis praleido tremtyje. Galiausiai 366 metais grįžo į Aleksandriją ir pareigas galėjo eiti nebepersekiojamas.
373 metais Patriarchas Atanazas ramiai iškeliavo pas Viešpatį.
Pagrindiniai Atanazo mokymo postulatai išdėstyti jo raštuose, iš dalies skirtuose kovai su pagonybe ir krikščioniškomis erezijomis. Atanazo veikalai: apologetiniai – „Žodis prieš pagonis“ ir „Žodis apie Dievo Žodžio įsikūnijimą“; dogmatiniai – „Trys kalbos prieš arijonus“, „Keturi laiškai vyskupui Serapijonui apie Šventąją Dvasią“; asketiniai – „Knyga antiochiečiams“, „Laiškas Epiktetui“, „Šventojo Antano gyvenimas“ (po 356 m.), „Apie mergystę“.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje šventasis vyskupas Atanazas Didysis minimas sausio 31 dieną ir gegužės 15 d. (sausio 18 d. ir gegužės 2 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal: „Stačiatikių enciklopediją“ (ЦНЦ „Православная энциклопедия“)
ATANAZAS DIDYSIS
APIE DIEVO ŽODŽIO ĮSIKŪNIJIMĄ
Nemirtingasis Dievas atėjo ne savęs išgelbėti, bet mūsų, kurie gulėjome mirtyje, ne už save kentėjo, bet už mus, prisiimdamas mūsų varganumą ir neturtą, kad atiduotų mums savo turtus.
Jo kančia yra mūsų džiaugsmas; jo palaidojimas yra mūsų prisikėlimas; jo krikštas yra mūsų pašventinimas. Jis sako: dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa (Jn 17, 19). Jo kančia yra mūsų išgelbėjimas, nes mes buvome išgydyti jo žaizdomis. Bausmė, kuria jis buvo nubaustas, yra mūsų ramybė, nes bausmė ant jo krito mūsų išganymui (Iz 53, 5), tai reiškia, jis prisiėmė bausmę, kad mes atgautume ramybę.
Kai ant kryžiaus jis sako: Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią (Lk 23, 46), per save paveda Tėvui visus žmones, kurie jame yra atgaivinti. Esame jo nariai ir, nors mūsų daug, esame vienas kūnas, Bažnyčia, kaip Paulius rašo galatams: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje (Gal 3, 28). Todėl jis visus savyje paveda Tėvui.
(2–5: PG 26,987–991)
