Aurelijus Augustinas gimė 354 m. Numidijos mieste Tagastoje (šiaurės Afrikoje). Augustino tėvas buvo pagonis, jis buvo miesto valdžios narys ir turėjo nedidelį dvarą. Augustino motina Monika buvo pamaldi moteris, ir priešingai nei jos vyras, išpažino tikėjimą į Kristų (vėliau Bažnyčia ją kanonizavo, paskelbė šventąja).
Nors Augustino šeima nebuvo vargšai, jos pajamos buvo nedidelės. Nepaisant to, ribotos lėšos nesutrukdė tėvams suteikti sūnui gerą išsilavinimą. Iš pradžių jis mokėsi gimtajame mieste, o paskui, nuo 363 iki 366 m., mokslus tęsė Madauroje. Vėliau, būdamas penkiolikmetis jaunuolis, išvyko į kitą mokymosi vietą – Kartaginą. Čia Augustinas susipažino su daugeliu savo bendraamžių. Ne visi jie gyveno skaistų gyvenimą. Turėdamas prieš akis neigiamus pavyzdžius ir neturėdamas iki galo susiformavusio vidinio moralinių vertybių stuburo, Augustinas pats pradėjo paleistuvauti.
Augustino pasaulėžiūra ir pasaulėvaizdis pradėjo keistis, kai jam buvo devyniolika metų. Tuomet, už motinos atsiųstas lėšas, jis įsigijo Cicerono veikalo „Hortenzijus“ rankraštį, kuriame jam būdingu įtaigumu atskleidė filosofinės išminties, kaip aukščiausio gėrio svarbą. Šis veikalas Augustinui padarė stiprų psichologinį poveikį, paskatino jį rimtai susimąstyti apie gyvenimo, taip pat ir savo paties, prasmę, palyginti įprastas žemiškąsias vertybes su amžinosiomis. Kurį laiką Augustinas simpatizavo klaidingai manichėjų doktrinai, kurie pripažino du priešingus pradus: gėrį ir blogį. Prie simpatijų manicheizmui prisidėjo tie vidiniai prieštaravimai, kurie jam buvo būdingi dėl moralinio atsainumo ir kuriuos jis pats viduje išgyveno: iš vienos pusės – sielos troškimas kažko šviesaus ir didingo, iš kitos – žemi kūniški impulsai. Argi tai nėra dviejų pradų – gėrio ir blogio – kova? Augustino susižavėjimas manicheizmu truko beveik 10 metų, maždaug nuo 373 iki 382-ųjų.
Ilgainiui Augustinui kilo vis daugiau klausimų, į kuriuos manicheizmas negalėjo duoti aiškaus teisingo atsakymo. Vieną dieną, kai į Kartaginą atvyko vyskupas Faustas, kuris buvo manichėjų autoritetas ir labai jų gerbiamas žmogus, Augustinas priėjo prie jo ir apipylė jį nepatogiais klausimais. Faustas jį išklausė, tačiau prisipažino negalįs patenkinti jo smalsumo. Tuomet Augustinas patyrė tam tikrą nusivylimą manicheizmu, nors ir vertino manichėjų vyskupo nuoširdumą. 383 m. Augustinas išvyko į Romą, o po kurio laiko iš ten persikėlė į Milaną (Mediolaną), kur buvo paskirtas retoriumi. Būdamas smalsus žmogus, ir kartu retorius, jis su susidomėjimu klausėsi garsiojo vyskupo Ambrozijaus (Mediolano) pamokslų.
Dalyvaudamas sekmadienio pamaldose kartu su pakrikštytaisiais, Augustinas vis labiau žavėjosi stačiatikybės grožiu. Klausydamas vyskupo Ambrozijaus pamokslų jis suprato, kad krikščioniškoji doktrina yra turtingesnis ir didingesnis mokymas, nei jis galėjo įsivaizduoti. Ir nors jo buvęs sugedimas pasireikšdavo nuodėmingu dvasios sąmyšiu, Dievo Apvaizdos dėka jis žingsnis po žingsnio artėjo prie Kristaus. Didelį įspūdį būsimajam šventajam padarė mistinis įvykis. Vieną dieną, apmąstydamas savo nuodėmingumą, būdamas palaužtos dvasios, jis staiga išgirdo kažkieno paslaptingą, tarsi vaiko balsą, kuris paragino jį giedodamas: „Imk ir skaityk“. Apsižvalgęs aplink ir neradęs nė vieno, kuris galėjo ištarti šiuos žodžius, Augustinas tai suprato kaip kvietimą iš aukščiau. Taip pat Jis suprato, kad skaitymo objektas turėjo būti Šventasis Raštas.
388 ar 389 m. Augustinas pagaliau pasikrikštijo. Šis įvykis negalėjo nepatikti jo motinai, kuri buvo uoli krikščionė. Netrukus ji iškeliavo pas Viešpatį.
Mirus motinai, Augustinas po trumpo buvimo Italijoje išvyko į gimtąjį Tagastos miestą. Jis paveldėjo tėvo palikimą, bet kadangi jau buvo tvirtai apsisprendęs dėl savo tolesnio kelio, visą savo palikimą pardavė ir gautus pinigus paaukojo Bažnyčiai.
Neužilgo Augustinas persikėlė į Hiponą. Iki to laiko jis spėjo šiek tiek išgarsėti kaip krikščionybės gynėjas ir teologas. 391 m., vietos bendruomenei primygtinai reikalaujant, vyskupas Valerijus įšventino jį kunigu. Nuo to laiko tėvas Augustinas tapo ištikimu jo pagalbininku skleidžiant tikėjimą, daug pamokslavo, užsiėmė Šventojo Rašto aiškinimu ir kova su erezija.
395 m. tėvas Augustinas buvo įšventintas į vyskupus, o po vyskupo Valerijaus mirties tapo Hipono vyskupijos vadovu ir vadovavo jai iki pat savo mirties. Likus keleriems metams iki išėjimo pas Viešpatį, palaimintasis Augustinas savo įpėdiniu pasirinko Heraklį.
Per savo ganytojiškos veiklos metus palaimintasis Augustinas parašė dešimtis įvairaus pobūdžio veikalų. Kaip bažnytinis rašytojas jis gerai žinomas kaip pamokslininkas, dogmatikas ir polemikas. Deja, ne viską, kas susiję su šio autoriaus kūryba, galima priimti be išlygų. Viena iš labiausiai ginčytinų jo autorinių minčių yra doktrina, kurią jis pateikė polemikoje su pelagianizmu apie dieviškosios malonės ir žmogaus laisvos valios vaidmenį išganymo klausimu. Prieštaraudamas eretikų mokymui apie galimybę žmogui išsivaduoti iš nuodėmės dėmės praktiškai savo jėgomis, Palaimintasis Tėvas teisingai nurodė, kad be malonės pagalbos tai iš principo neįmanoma, tačiau, pagautas polemikos karščio, jis taip sumenkino paties žmogaus vaidmenį, kad vėliau dėl to susiformavo nauja doktrina, reiškianti kraštutinę priešingybę pelagianizmui: doktrina apie Dievo predestinaciją (pagal šią doktriną išgelbėjami tik tie, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė išganyti).
Dar viena prieštaringa Augustino raštų vieta yra susijusi su jo požiūriu į Šventąją Dvasią kaip į Meilės Dvasią. Toliau aiškinant, šis požiūris tapo Vakarų Bažnyčios doktrinos, kad Šventoji Dvasia kyla ne tik iš Tėvo, bet ir iš Sūnaus, pagrindu (šios doktrinos esmė yra tokia: Tėvas myli Sūnų ir todėl išlieja Meilę, bet Sūnus taip pat myli Tėvą ir todėl taip pat išlieja Meilę; kadangi Meilė yra Šventoji Dvasia, vadinasi, Šventoji Dvasia kyla ir iš Tėvo, ir iš Sūnaus).
Tuo tarpu palaimintasis Augustinas pagrįstai gerbiamas kaip vienas iškiliausių Bažnyčios ekumeninių rašytojų.
