Šventasis Bazìlijus Didỹsis (Bazìlijus Cezarėjiẽtis; gr. Βασίλειος ὁ Μέγας, Βασίλειος Καισαρείας, lot. Basilius Magnus, Basilius Caesariensis, rus. Васи́лий Вели́кий, Васи́лий Кесари́йский) Kapadokijos Cezarėjos arkivyskupas, rašytojas ir įtakingas teologas, vienas iš trijų didžiųjų Bažnyčios Tėvų kapadokiečių su Grigalijum Nisiečiu (†394) ir Grigalijum Teologu (Nazianziečiu; †389); drauge su Grigaliumi Nazianziečiu ir Jonu Auksaburniu tituluojami Didžiaisiais Hierarchais. Kartais vadinamas Uranofantoru (gr. Οὐρανοφάντωρ) – „dangiškųjų paslapčių atskleidėju“. Suformulavo tikėjimo formulę, kad Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo per Sūnų.
Gimė apie 329 – 330 metus Cezarėjoje, administraciniame Kapadokijos centre. Kilęs iš žinomos šeimos, garsėjusios tiek kilmingumu ir turtais, tiek talentais ir darbais skleidžiant krikščionybę. Jo seneliai nukentėjo per Diokletijano persekiojimus. Jo dėdė iš motinos pusės buvo vyskupas, kaip, beje, ir du broliai – Grigalijus Nisietis ir Petras iš Sebastijos (gr. Πέτρος; †391). Šventojo sesuo buvo šventoji Makrina Jaunesnioji (gr. Μακρίνα; †380), kitas brolis – eremitas Naukratijus (gr. Ναυκράτιος; †357). Bazilijaus motina buvo šventoji Emilija iš Cezarėjos (gr. Εμμέλεια; gr. †375). Bazilijaus tėvas (jam vieninteliam nebuvo „uždėta“ kanoninio šventumo aureolė), oratorius ir įstatymų leidėjas, savo sūnui buvo numatęs panašų gyvenimo kelią. Jam vadovaujant Bazilijus studijavo krikščioniškąją doktriną.
Šventasis Bazilijus gavo puikų išsilavinimą Cezarėjoje ir Konstantinopolyje, o mokslus baigė Atėnuose, kur penkerius metus (350-355 m.) mokėsi Proeresijaus (gr. Προαιρέσιος, arm. Պարույր Հայկազն; †367), armėnų kilmės filosofo sofisto, retorikos mokykloje. Greitai retoriką, siekdamas sėkmės bei norėdamas susikurti pasitenkinimo kupiną bei pasiturimą gyvenimą, pradėjo ir dėstyti. Ten jis susipažino ir susidraugavo su Grigaliumi Teologu. Kartu su jais mokėsi ir būsimasis pagonių imperatorius Julijanas Atskalūnas (Apostatas; gr. Ιουλιανός ο Παραβάτης).
Grįžęs į Cezarėją Bazilijus ėmėsi pasaulietinių reikalų. 350 m. pabaigoje, mirus Naukratijui, kuris savo sesers Makrinos (būsimos abatės) įtakotas pasirinko asketo kelią, Bazilijus pasikrikštijo ir pradėjo labiau asketiškesnį gyvenimą. Drauge su savo bičiuliu Grigalijumi Teologu jis apsigyveno šeimos žemėse Ponte, kur studijavo Origeno veikalus. 356 ar 357 metais Bazilijus leidosi kelionėn į Siriją ir Egiptą (Tėbaida) vienuolių bei atsiskyrėlių takais, po kurios pajuto didesnį potraukį gyvenimui vienatvėje, tyloje bei maldoje, kuris ryškėjo kaip viena gyvybingiausių dvasinių Bažnyčios jėgų ir kartu šventųjų šaltinis.
Grįžęs į savo atsiskyrėlio būstą Ponto kalnuose vėl tęsė asketines praktikas. 357 m. jis gavo lektoriaus, bažnyčios skaitovo šventimus, ir po to, pasilikęs Ponte, ėmė aktyviai dalyvauti Bažnyčios gyvenime. 360 metais kaip lektorius lydėjo Kapadokijos vyskupus į Konstantinopolio susirinkimą.
Pasitelkę kelionėse įgytą patirtį, Bazilijus tuo laikotarpiu surašė dvi svarbias regulas, į kurias be pirmųjų pasekėjų savo gyvenimą lygiavo tūkstančiai kitų vienuolių. „Bazilijus nesugriovė tuo metu jau egzistavusios ir klestėjusios rytų vienuolystės pamatų, kaip vėliau dėl Vakarų vienuolystės pasielgė šventasis Benediktas. Jis atskleidė Rytų dvasingumo jėgą ir ją pakoregavo, taip leisdamas jai išlikti“ (Piero Bargellini).
Riminyje surengto susirinkimo sprendimas palaikyti Arijaus mokymą, pasmerktą Pirmojo Visuotinio Susirinkimo (jam pritarė ir Cezarėjos vyskupas Dianijus), buvo skaudus smūgis Bazilijui ir jo bendraminčiams.
364 metais Bazilijui buvo suteikti kunigo šventimai, jis tapo vyskupo Eusebijaus, pakeitusio vyskupą Dianijų, patarėju. Griežtas ir asketiškas Bazilijaus gyvenimas nepatiko Euzebijui, todėl jis mieliau pasitraukė į savo eremą, kur pradėjo rengtis tikram vienuoliškam gyvenimui, kuris jį visada traukė.
365 metais Bazilijus grįžo į Cezarėją ir perėmė vyskupijos valdymą. Jis parašė tris knygas prieš arijonus, skelbdamas šūkį „trys hipostazės vienoje esybėje“, kuris buvo priimtinas ir Nikėjos tikėjimo išpažinimo šalininkams, ir tiems, kurie dar neseniai simpatizavo arijonams. Nepaisant daugelio vyskupų pasipriešinimo, 370 metais mirus Euzebijui, Bazilijus užėmė Kapadokijos metropolito vietą ir uoliai pradėjo kovoti su arijonizmu Mažojoje Azijoje.
Jis drąsiai ir išmoningai kritikavo arijonus remdamasis visomis sritimis: doktrinos sritimi, o ypač sielovados organizavimo sritimi, ir dar gyvas užsitarnavo magnus, t. y. didžiojo vardą.
Bazilijaus antiarijoniškoji veikla privedė jį prie konflikto su imperatoriumi Valentu. Imperatoriaus kelionės po Kapadokiją metu, vyskupas griežtai atsisakė pripažinti arijonų doktrinos pagrįstumą ir teisėtumą. Atsakydamas į tai, Valentas padalijo Kapadokiją į dvi provincijas, dėl to sumažėjo Bazilijaus kanoninė teritorija ir susilpnėjo jo padėtis Bažnyčioje. Nepaisant to, Bazilijui pavyko iškelti savo bendraminčius Grigalijų Nisietį ir Grigalijų Teologą į svarbiausių miestų vyskupų vietas. Pagrindinė kova užvirė dėl Antiochijos patriarcho vietos, kur Bazilijus – kitaip nei Aleksandrijos vyskupai ir popiežius Damazas – nenorėjo matyti ortodokalaus nikėjiečio Pauliaus, baimindamasis, kad pernelyg didelis Dievo Vienovės sureikšminimas veda į III amžiaus eretiko Sabelijaus (gr. Σαβέλλιος, lot. Sabellius) paklydimą.
Valento mirtis Adrijanopolio mūšyje pakeitė jėgų pusiausvyrą valstybėje ir Bažnyčioje. Dėl vieningų Bazilijaus, popiežiaus Damazo ir Valentą pakeitusio imperatoriaus Teodozijaus, kuris nebuvo labai draugiškas eretikams, veiksmų, arijonizmas pamažu buvo išstumtas. O kai didįjį vyskupą dar gana jauną pasišaukė mirtis, šios erezijos žlugimas ir ortodoksiškosios stačiatikybės pergalė buvo jau labai arti.
Jis mirė pirmąją naujųjų 379 metų dieną ir netrukus buvo paskelbtas šventuoju.
Per savo gyvenimą Bazilijus Didysis nuveikė daugybę didžiulių darbų. Steigė ligonines, vargšų namus, keliautojų prieglaudas. Kovojo su erezijomis. Siekė, kad būtų pripažintas Nikėjos Simbolis (Tikėjimo išpažinimas). Bazilijaus Didžiojo sukurtos anaforos įsigalėjo stačiatikių liturgijoje. Parašė vieną pirmųjų vienuolystės regulų (cenobitinę), kuri galioja Rytų vienuolijose. Teigė askezę esant visų tikinčiųjų uždaviniu. Iškėlė Dievo meilę kaip asketinio gyvenimo pagrindinį motyvą, kurį, jo teigimu, geriausia įgyvendinti bendruomenėje; taip įtraukė vienuolišką gyvenimą į Bažnyčią. Suformulavo tikėjimo formulę, kad Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo per Sūnų. Parašė egzegetinių veikalų, homilijų.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje šventasis Bazilijus Didysis minimas sausio 14 dieną (1 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal: enciklopedinius žinynus; Piero Lazzarin, Il libro dei Santi, Padova, 1987
