Šventasis Jõnas Auksabur̃nis (Jõnas Antiochiẽtis; gr. Ἰωάννης ὁ Χρυσόστομος, Ιωάννης της Αντιόχειας, lot. Ioannes Chrysostomus, Ioannes Antiochensis, rus. Иоа́нн Златоу́ст (Златоу́стый), Иоа́нн Хризостом) - Konstantinopolio arkivyskupas, teologas, vienas iš trijų Visuotinės Bažnyčios šventųjų Tėvų ir Mokytojų kartu su šventuoju Bazìlijumi Didžiuoju (Bazìlijumi Cezarėjiẽčiu, Kapadokijos Cezarėjos arkivyskupu; gr. Βασίλειος ὁ Μέγας, Βασίλειος Καισαρείας, lot. Basilius Magnus, Basilius Caesariensis; †379) ir šventuoju Grigãliumi Teologu (Nazianziečiu, Konstantinopolio arkivyskupu; gr. Γρηγόριος Ναζιανζηνός, Γρηγόριος Θεολόγος, lot. Gregorius Nazianzenus, Gregorius Theologus; †389). Vienas žymiausių pamokslininkų (gavęs Auksaburnio prievardį). Tituluojamas Didžiuoju Hierarchu.
Gimė Antiòchijoje (Antijochė́joje; gr. Ἀντιόχεια, lot. Antiochīa; dab. Antakija Turkijoje), Pònto Komãnuose (gr. Κόμανα Ποντική, lot. Comana Pontica; dab. Gümenek Turkijoje) apie 345 – 354 metus valdininko šeimoje. Jono tėvai buvo krikščionys. Jo tėvas Sekundas, galbūt romietis, greičiausiai buvo valdininkas (pareigūnas), tarnavęs Antiochijoje (o ne vyriausiasis Sirijoje dislokuotų karių vadas, kaip dažnai aiškinama; žr. Православная Энциклопедия, XXIV, psl. 159-205). Sekundo padėties ir veiklos klausimas tebėra ne visai aiškus. Dauguma šaltinių (Sokratas, Sozomenas, Teodoras Trimifuntietis, Nikiforas Kalistas, Simeonas Metafrastas ir kt.) nenurodo, kas buvo Sekundas; kai kurie šaltiniai (vyskupas Paladijus, Jurgis Aleksandrietis) teigia, kad jis buvo kilmingas. Žinoma, kad Sekundas mirė, kai Jonas dar buvo vaikas. Teta - Sabiniana (sprendžiant iš lotyniško vardo, greičiausiai pagal tėvo liniją). Motina - Antisa (gr. Ανθοῦσα), graikė, liko našle, kai jai buvo 20 metų, ir pašventė save sūnaus ir jo vyresniosios sesers, kurios vardo nežinom, auklėjimui.
Vėliau Jonas Auksaburnis mokėsi filosofijos ir retorikos pas iškiliausius filosofus ir retorius (retorius Libanijus [gr. Λιβάνιος, lot. Libanius; † 393] jį laikė geriausiu savo mokiniu), anksti pradėjo gilintis į Šventąjį Raštą, linko prie kontempliatyvaus gyvenimo. Antiochijos arkivyskupas Meletijus Antiochietis († 381), labai mylėjęs Joną, mokė jį tikėjimo tiesų, o 367 metais pakrikštijo. Praėjus trims metams, jaunuolis buvo paskirtas bažnyčios lektoriumi.
372 priėmė krikščionybę. Kai metais vyskupas Meletijus buvo ištremtas (372) imperatoriaus Valento (valdė 364-378), arijonizmo šalininko, Jonas mokslus tęsė pas patyrusiusius asketus – presbiterius Flavianą (gr. Φλαβιανός, lot. Flaviānus) ir Diodorą Tarsietį (gr. Διόδωρος ὁ Ταρσεύς lot. Diodōrus Tarsensis, † 390), gyveno kaip atsiskyrėlis. Mirus motinai, Jonas davė vienuolystės įžadus (vienuolystę jis vadino „tikrąja filosofija“).
Netrukus Jonui buvo pasiūlyta tapti vyskupu, tačiau jis atsisakė. Tuo metu Auksaburnis parašė „Šešis žodžius apie kunigystę“, žymų pastoracinės teologijos veikalą.
Keturis metus Jonas praleido vienuolyne, o paskui pasitraukė į dykumą ir porą metų, gyvendamas nuošalioje oloje, laikėsi visiškos tylos. Tada jis sukūrė kelis darbus, skirtus vienuolystės problemoms. Pašlijusi sveikata privertė jį grįžti į Antiochiją. 381 metais arkivyskupas Meletijus (grįžęs iš tremties po imperatoriaus Valento mirties) įšventino jį į diakonus. Jonas toliau rašė ir sukūrė naujus teologinius veikalus: „Apie Apvaizdą“, „ Apie mergystę”, „Jaunajai našlei“ ir kt.
386 metais Jonas buvo įšventintas kunigu ir paskirtas skelbti Dievo Žodį. Jis buvo puikus, įkvėptas, pamokslininkas, todėl liaudis jį vadino vadino „Auksaburniu“. Dvylika metų dukart per savaitę, o kartais ir kasdien, Jonas pamokslavo, virpindamas susirinkusių klausytojų širdis. Iki 397 metų jis buvo pagrindinės Antiochijos bažnyčios pamokslininkas, čia pasakė savo geriausias egzegetines homilijas.
Trokšdamas, kad krikščionys kuo geriau suprastų ir pažintų Šventąjį Raštą, Jonas pasitelkė hermeneutiką. Tada Auksaburnis parašė labai svarbius savo veikalus: komentarus Šventojo Rašto knygoms (Pradžios knyga, Psalmynas, Evangelijos pagal Matą ir Joną, apaštalo Pauliaus laiškai), atskirų Biblijos vietų aiškinimus, taip pat pamokslus ir pamokymus, skirtus įvairioms šventėms, apologetinius veikalus.
Tačiau jo pastoracinė tarnystė neapsiribojo vien tik intelektualia veikla. Jonas Auksaburnis uoliai rūpinosi vargšais: Antiochijos Bažnyčia kasdien maitino iki 3000 mergelių ir našlių. Taip pat buvo rūpinamasi kaliniais, keliauninkais, ligoniais. Uolusis kunigas ir pamokslininkas pradėjo garsėti visoje Bizantijoje.
397 metais, mirus Konstantinopolio archivyskupui Nektarijui (gr. Αρχιεπίσκοπος Νεκτάριος, lot. Archiepiscopus Nectarius; 381—†397), Jonas Auksaburnis buvo iškviestas iš Antiochijos (tiksliau, slapta išvežtas, nes liaudis nenorėjo jo paleisti). 398 imperatorius Flavijus Arkadijus (gr. Φλάβιος Ἀρκάδιος, lot. Flavius Arcadius; valdė 395–408) paskyrė Joną Auksaburnį, prieš jo valią, Konstantinopolio patriarchu.
Sostinėje Auksaburnis nebegalėjo pamokslauti tiek pat, kiek ir Antiochijoje. Jo laukė daugybė darbų. Jonas pradėjo nuo esminių dalykų - pirmiausia nuo dvasininkijos auklėjimo. Pavyzdys buvo jis pats. Antai lėšas, skirtas jam kaip arkivyskupui, paaukojo kelių ligoninių ir dviejų viešbučių, skirtų piligrimams, išlaikymui. Arkivyskupas tenkinosi skurdžiu maistu, nedalyvaudavo kviestiniuose pietuose.
Jonas Auksaburnis rūpinosi ne tik Konstantinopolio tikinčiaisiais. Jo veikla buvo nukreipta ir į kitas žemes: į Trakiją, įskaitant slavus ir gotus, į Mažąją Aziją ir Ponto sritį. Jis siuntė misionierius, rašė laiškus. Taip jis grąžino į Bažnyčią Sirijos markionitus.
Be to Jonas Auksaburnis siekė nušalinti simonijos būdu paskirtus vyskupus, priešinosi pasaulietinės valdžios kišimuisi į Bažnyčios vidaus reikalus, kritikavo korupciją, papročių laisvumą. Jis drąsiai smerkė sostinės, ypač – imperatoriaus rūmų dvaro – palaidumą. Kai imperatoriaus Flavijaus Arkadijaus žmona Elija Eudoksija (gr. Αἰλία Εὐδοξία, lot. Aelia Eudoxia; valdė 395-404) liepė konfiskuoti neįtikusio dvariškio turtą, atitekusį jo našlei ir vaikams, šventasis juos užstojo.
Išdidi imperatorienė ir kai kurie hierarchai pyko ant arkivyskupo ir nenuleido rankų. Kai Auksaburio priešai įskundė Eudoksijai vyskupą Joną, tikindami, kad jo pamokslas apie tuščiagarbes moteris nukreiptas prieš ją, imperatorienė įširdo. Ji, Aleksandrijos patriarchas Teofilas (gr. Θεόφιλος Αλεξανδρείας, lot. Theophilus Alexandrinus; nuo 385 iki †412), kaltinęs vyskupą dar ir per dideliu šališkumu Origeno mokymui, o taip pat kiti nedraugai sudarė prieš jį sąjungą. 403 metais jie sušaukė susirinkimą. Jame dalyvavo hierarchai, kuriuos Jonas anksčiau buvo pasmerkęs už palaidą ir nedorą gyvenimą. Buvo nutarta Auksaburnį ekskomunikuoti ir ištremti.
Prie bažnyčios susirinko minia: liaudis nusprendė ginti savo ganytoją. Auksaburnis, norėdamas išvengti neramumų, pats savo valia pasidavė sargybiniams. Bet tą pačią naktį Konstantinopolyje sugriaudė žemės drebėjimas. Išsigandusi Eudoksija prašė imperatoriaus kuo greičiau grąžinti Auksaburnį ir pati parašė tremtiniui laišką, maldaudama sugrįžti.
Tačiau praėjus vos dviems mėnesiams po jo grįžimo, naujas skundas paskatino imperatorienę imtis kitų priemonių prieš Joną. Įvyko naujas susirinkimas, buvo nutarta Joną Auksaburnį ištremti, šį kartą į Kukuzo miestą (gr. Κυκυσός, lot. Cucusus; dab. Göksun - liet. Geksū̃nas - Turkijoje) Mažojoje Armėnijoje.
Auksaburniui išvykus iš Konstantinopolio, sudegė senato pastatas, padažnėjo žiaurūs barbarų antpuoliai, o tų pačių metų spalį mirė pati Eudoksija. Net pagonys įžvelgė šiuose įvykiuose Dievo bausmę už neteisėtą ganytojo pasmerkimą.
Šventajam atvykus į Kukuzą, jį pasitiko vyskupas Adeltijus. Gyvendamas tremtyje, Jonas nepaliko savo tikinčiųjų. Išliko net 245 jo laiškai Azijos, Afrikos, Europos vyskupams, draugams Konstantinopolyje. Šventasis guodė liūdinčius ir kenčiančius, mokė ir drąsino savo šalininkus. 406 metų žiemą Auksaburnis sunkiai susirgo. O jo priešai nesiliovė jį persekioję.
Iš sostinės atėjo įsakymas perkelti Joną į Pitijaus tvirtovę Picùndoje (gr. Πιτσούντα, Πιτυοῦς, lot. Pitsunda, Pitius; dab. Abchazijoje). Tris mėnesius, lyjant ir kaitinant saulei, paskutinė vyskupo Jono kelionė. Ponto Komanuose jėgos jį visiškai apleido. Prie šventojo Bazilisko kapo (†~308), paguostas pasirodžiusio kankinio („Neišsigąsk, broli Jonai! Rytoj būsime kartu“), priėmęs šventąją Komuniją, 407 metų rugsėjo 14 dieną šventasis, tardamas žodžius: "Ačiū Dievui už viską!", iškeliavo pas Viešpatį.
Šventasis Jonas Auksaburnis buvo palaidotas Komanuose, bet 438 metais, Konstantinopolio tikintiesiems prašant, jo relikvijos buvo perneštos į sostinę. Ten jas pasitiko imperatorius Flavijus Teodosijus II (gr. Θεοδόσιος Β, lot. Flavius Theodosius; valdė 408–450), kuris su ašaromis akyse prašė šventojo atleisti jo tėvams Arkadijui ir Eudoksijai.
Šventojo Jono Auksaburnio gyvenimas mums yra pavyzdys: iš jo mes mokomės tikėjimo tvirtumo, tikrosios ištikimybės savo tarnystei, meilės Bažnyčiai ir meilės artimiesiems, reikalaujančios daug darbų ir daug išbandymų. Jo palikimas – pamokslai, Šventojo Rašto komentarai, knygos, laiškai – yra neprilygstamas gilaus mąstymo, iškalbos, širdies šilumos pavyzdys visiems tikintiesiems.
Jono Auksaburnio homiletinė veikla buvo orientuota į praktinius krikščionių bendruomenės poreikius, Bažnyčios vidaus gyvenimo uždavinius. Išliko apie 1000 homilijų, kuriose, be Biblijos aiškinimo, kalbama apie praktinės moralės ir krikščionių socialinius principus (21 homilija antiochiečiams, lot. Ad populum Antiochenum homiliae, 21). Sukūrė veikalų apie askezę, dvasininko pareigas ir gyvenseną. Išliko laiškų (daugiau kaip 250) iš tremties Kukuze, moralinių ir dogminių traktatų. Sukūrė liturgiją, vadinamą Jono Auksaburnio Liturgija.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje šventasis Jonas Auksaburnis minimas jo mirties dieną, kuri sutampa su Šventojo Kryžiaus Išaukštinimo švente, rugsėjo 14 (27) dieną (todėl pamaldos jo atminimui pagerbti nukeliamos į lapkričio 13 (26) dieną), taip pat sausio 27 (vasario 9) dieną (relikvijų perkėlimas) ir sausio 30 (vasario 12), Trijų Hierarchų Susirinkimo dieną. Konstantinopolio ir Elados Stačiatikių Bažnyčiose jis minimas lapkričio 13, sausio 27 ir sausio 30 dienomis (pagal Naująjį Julijaus kalendorių); Katalikų Bažnyčioje - rugsėjo 13 dieną. Be to, Konstantinopolio Bažnyčia 2004 metais įsteigė Grigaliaus Teologo ir Jono Auksaburnio relikvijų perkėlimo iš Romos į Stambulą šventę (lapkričio 30 d.).
Pagal: Bažnyčios mokslinis centras „Stačiatikių enciklopedija" (ЦНЦ „Православная энциклопедия"; pravenc.ru); Enciklopedija „Drevo" (Энц. „Древо", церковно-исторический ресурс; drevo-info.ru)
„Vakar grįžome iš karo; iš karo ir mūšio su eretikais. Mūsų ginklai buvo ištepti krauju, mano iškalbos kalavijas buvo raudonas nuo pralieto kraujo. Mes nelietėme jų kūnų, bet sutriuškinome jų argumentus ir „kiekvieną išdidžią pretenziją, sukylančią prieš Dievo pažinimą“. Nes toks yra šis mūšis, ir tokie yra ginklai.“
Jonas Auksaburnis. Aštuntas pamokslas „Apie nesuvokiamą Dievo prigimtį“
