Didysis kankinys Teodòras Stratilãtas (Teodòras Heraklėjiẽtis; gr. Θεόδωρος ο Στρατηλάτης, Θεόδωρος Ἡρακλείας, lot. Theodorus Stratelates (Heraclea Pontica), rus. Фео́дор Стратила́т, Гераклийский) – vienas žinomiausių ir labiausiai gerbiamų III – IV amžių šventųjų.
Teodoras Stratilatas gimė Mažójoje Ãzijoje (gr. Μικρά Ασία, ή Μικρασία, lot. Asia Minor), Euchaitos mieste (gr. τὰ Εὐχάϊτα arba Εὐχαΐτων, lot. Euchaita; dab. Beiziu kaimas [turk. Beyözü] Turkijoje), kur Evangelijos žinia buvo paskelbta dar apaštalų laikais. Tarnavo imperatoriaus kariuomenėje.
Išgarsino Teodorą įvykiai, nutikę valdant imperatoriui Valerijui Licinianui Licinijui (gr. Βαλέριος Λικινιανός Λικίνιος lot. Gaius Valerius Licinianus Licinius; valdė 308–324), Konstantino I Didžiojo (gr. Μέγας Κωνσταντίνος Α', lot. Constantinus I Magnus; valdė 306-337) bendravaldžiui. Tuo metu vyko dideli krikščionių persekiojimai, tačiau imperatorius, matydamas, kad dauguma jų su džiaugsmu eina mirti už savo tikėjimą, pirmiausia ėmėsi persekioti aukšto rango krikščionis. Teodorui teko susilaukti tokio pat likimo kaip Keturiasdešimčiai kankinių iš Sebãstijos (gr. Σεβάστεια, lot. Sebastia, Sebastea, Sebasteia), nužudytų 320 metais, ar kitiems, neatsisakiusiems Kristaus ir panašaus likimo susilaukusiems imperatoriaus aplinkos asmenims.
Savo prigimtiniu grožiu, dosnia širdimi, giliu krikščioniškųjų tiesų pažinimu, išmintimi ir iškalba Teodoras labai išsiskyrė iš aplinkinių. O apie jo nepaprastą drąsą sužinota po to, kai jis užmušė „didžiulę gyvatę“, gyvenusią netoli Euchaitos.
Kaip pasakojama Teodoro Stratilato hagiografijose, gyvatė, pasiglemžusi jau daugybę žmonių ir gyvulių, laikė baimėje visas apylinkes. Teodoras, niekam nieko nesakęs nusprendė su ja susiremti. Pasiėmęs savo įprastus ginklus, ant krūtinės pasikabinęs kryžių, jis leidosi į kelionę. Atjojęs į lauką prie įgriuvos, kur gyveno gyvatė, nulipo nuo žirgo ir atsigulė pailsėti.
Toje vietovėje, kaip rašoma, gyveno dievobaiminga moteris, vardu Eusebija (gr. Ευσεβία, lot. Eusebia). Ji buvo garbingo amžiaus. Prieš kelerius metus ji išprašė atiduoti jai šventojo kankinio Teodoro Tirono (gr. Θεόδωρος ὁ Τήρων, lot. Theodorus Tiro; 306) kūną, per egzekuciją nesudegusio ant laužo, ir palaidojo jį netoli savo namų. Kasmet, vasario 17-ąją (kovo 2 d.), jo mirties dieną, ji paminėdavo kankinį.
Dievobaimingoji Eusebija, pamačiusi miegantį Teodorą, pažadinusi jį ir bandžiusi įtikinti, kad paliktų šias vietas, nes galįs nukentėti nuo piktosios. Teodoras jai atsakęs: „Pasitrauk ir stokis toliau nuo šitos vietos, ir pamatysi manojo Kristaus galybę“. Moteris atsitraukusi ir ėmusi melsti Viešpatį, kad drąsiajam kariūnui dovanotų pergalę. Į Viešpatį maldą kreipėsi ir Teodoras: „O Viešpatie Jėzau Kristau, sužibęs iš Tėvo Esaties, gelbėdavęs man kovose ir duodamas man laimėjimus prieš priešus, Tu ir dabar Tas Pats, Viešpatie Kristau Dieve, – atsiųsk man iš savo šventųjų aukštybių pergalę“ (Dmitrijus Rostovietis, „Šventųjų gyvenimai“, vasario 8 d.). Pasimeldęs Teodoras sėdęs ant žirgo ir iškvietęs gyvatę į dvikovą. Dievas išklausė maldų – gyvatei išlindus iš požemių Teodoro žirgas užšoko ant pabaisos kanopomis, o Kristaus karys Teodoras smogė jai ir nugalėjo, taip pašlovindamas ir pagarsindamas tarp žmonių Kristaus vardą.
Gyvatės kūną matę gyventojai, susieję šitą žygdarbį su Teodoro tikėjimu, stebėjosi krikščionybės galingumu ir didumu. Po jo Teodoras buvo paskirtas stratilatu Pònto Heraklė́joje (gr. Ἡρακλεία ἡ Ποντική, lot. Heraclea Pontica). Pagrindinė prievardžio „stratilatas“ (gr. στρατηλάτης: στρᾰτ-ηλάτης, lot. Stratelates) reikšmė – „vyriausiasis vadas, „vaivada“, „karvedys“, „karo vadas" (Bizantijoje tai galėjo būti ir titulas, ir pareigos). Pasakojama, kad Heraklėjoje Teodoras aktyviai skelbė krikščionybę, atvertė daug heraklėjiečių.
Gandas apie Teodorą Stratilatą, jo gyvenimą ir darbus, pasiekė imperatorių Valerijų Licinijų. Jis pasiuntė pas Teodorą aukštus pareigūnus, kad palydėtų jį į rūmus Bitìnijos (gr. Βῑθῡνία, lot. Bīthȳnia) sostinėje Nikomèdijoje (Nikomèdija = Nikomedė́ja; gr. Νῑκομήδεια,lot. Nīcomēdīa). Tačiau Teodoras vykti pas imperatorių atsisakė ir pakvietė jį apsilankyti Heraklėjoje, žadėdamas surengti nepaprastas dievų pagarbinimo apeigas. Kaip rašė jis savo laiške imperatoriui, nes reikia „nuraminti maištaujančius žmones“ ir „atkurti senovinį maldingumą“: „beveik visas miestas, nusigręžęs nuo dievų, šlovina Kristų, ir kyla pavojus, kad Heraklėja atkris nuo karalystės“ (Dm. Ros., „Šventųjų gyvenimai“, vasario 8 d.).
Išsiuntęs šį laišką, Teodoras, kiekvieną vakarą, kaip buvo įpratęs, meldėsi šventovėje. Kartą, kaip teigiama tradicijoje, „jį apšvietė nežemiška šviesa ir pasigirdo balsas: ‘Būk drąsus, Teodorai. Aš su tavimi‘“ (Dm. Ros., „Šventųjų gyvenimai“, vasario 8 d.).
Imperatorius į miestą atvyko su aštuoniais tūkstančiais karių ir atsivežė su savimi „daugybę“ dievų atvaizdų – „auksinių ir sidabrinių jų statulų“. Naktį Teodoras jas sudaužė.
Imperatorius buvo sukrėstas, o Teodoras paaiškino, kad netiki pagonių dievais, o tiki Kristumi. Per pokalbį Teodoras Licinijui pagrindė savo tikėjimo teisingumą ir to, ką išpažįsta imperatorius, klaidingumą. Įžeistas ir pasipiktinęs imperatorius įsakė įvykdyti Teodorui mirties bausmę. Po šito įvykio šventasis buvo daug dienų kamuojamas, jis buvo išplaktas, deginamas ugnimi, jo kūnas kankinamas geležiniais įnagiais. Paskui Teodoras penkias dienas buvo kalinamas ir marinamas badu. O tada jį apakino ir nukryžiavo. Bet ant kryžiaus kankinys nenumirė – gelbėjo Viešpaties Angelas. Todėl Licinijus įsakė nukirsdinti Teodorui galvą.
Tai įvyko 319 metais, prie Juodosios jūros, Ponto Heraklėjoje. Teodoro Stratilato kūnas, pagal paskutinę jo valią, birželio 8 dieną buvo perneštas į gimtąjį Euchaitos miestą ir ten palaidotas.
Teodoro Stratilato gyvenimą ir darbus aprašė jo tarnas ir raštininkas Vãras (gr.Οὐᾶρος, lot. Vārus), kuris buvo įvykių liudininkas ir paskutinės valios vykdytojas.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje didysis kankinys Teodoras Stratilatas, Heraklėjietis, minimas vasario 21 ir birželio 21 dieną (vasario 8 ir birželio 8 dieną pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal: Bažnyčios mokslinis centras „Stačiatikių enciklopedija“ (ЦНЦ „Православная энциклопедия“; pravenc.ru); Enciklopedija „Drevo“ (Энц. „Древо“, церковно-исторический ресурс; drevo-info.ru); Ökumenisches Heiligenlexikon heiligenlexikon: heiligenlexikon.de; Ορθόδοξος Συναξαριστής.Ημερολόγιοde: saint.gr; Dmitrijaus Rostoviečio (1651-1709) „Šventųjų gyvenimai“ („Книга житий святых“, 1684-1705 m., išl. 1689-1705
