Kankinys Teodòras Tirònas (Teodòras Rekrùtas, Teodòras Amasėjiẽtis, Teodòras iš Euchaítų; gr. Θεόδωρος ὁ Τήρων, lot. Theodorus Tiro, rus. Фео́дор Ти́рон, Фео́дор Амасейский) – vienas žinomiausių ir labiausiai gerbiamų III – IV amžių šventųjų. Prievardis „Tironas“ reiškia „šauktinis“, „rekrùtas“, „karys naujokas“ (gr. Τήρων, lot. Tiro). [Teodoras Tironas dažnai painiojamas su Teodòru Stratilãtu (Teodòru Heraklėjiẽčiu; gr. Θεόδωρος ο Στρατηλάτης, Θεόδωρος Ἡρακλείας, lot. Theodorus Stratelates (Heraclea Pontica); †319]
Gimė Teodoras Mažójoje Ãzijoje (gr. Μικρά Ασία, ή Μικρασία, lot. Asia Minor), Pònto provincijoje (gr. Πόντος, lot. Pontus), manoma Euchaitų mieste (gr. τὰ Εὐχάϊτα arba Εὐχαΐτων, lot. Euchaita; dab Beijuzu gyvenvietė [turk. Beyözü] Čòrumo ile [turk. Çorum], Turkijoje), 55 km į vakarus nuo Amasė́jos (gr. Ἀμάσεια, lot. Amasīa). Tarnavo imperatoriaus kariuomenėje Amasėjoje.
Tuo metu vyko dideli krikščionių persekiojimai, tačiau imperatorius Gajus Galerijus (gr. Γάιος Γαλέριος Βαλέριος Μαξιμιανός Αύγουστος, lot. Gaius Galerius Valerius Maximianus; valdė 293-311), matydamas, kad dauguma jų su džiaugsmu eina mirti už savo tikėjimą, pirmiausia ėmėsi persekioti „elitinius“ ir aukšto rango krikščionis.
304 metais prasidėjo naujas persekiojimų etapas: buvo išleistas jau ketvirtas ediktas, įpareigojantis visus asmenis visose vietose atlikti oficialius aukojimus dievams. Nuo prievartinio įtikinimo buvo pereita prie grynos prievartos.
Teodoras, kaip ir daugybė kitų krikščionių, atsisakė aukoti, o vadui, vardu Brìkas ar Brìngas (gr. Βρύγκας, Βρίγγας), pareikalavus tai padaryti – nepakluso. Nepaisant to, jam buvo duotos kelios dienos pamąstyti.
Teodoras visą laiką meldėsi, o naktį padegė „didžiosios dievų motinos“ Kibèlės (gr. Κυβέλη, lot. Cybelē) šventovę. Matę tai žmonės pranešė valdžiai, ir Teodoras buvo įmestas į tamsiąją. Jo gyvenimo aprašymuose pasakojama, kad ten pasirodė Viešpats, ramino jį ir stiprino.
Praėjus kažkiek laiko Teodoras vėl buvo nuvestas pas miesto valdytoją. Šis jam vėl pasiūlė užuot neapgalvotai ėjus į mirtį, susiprotėti ir paaukoti atnašą. Bet Teodoras ir šįkart drąsiai ir be baimės atmetė pasiūlymą ir išpažino savo tikėjimą. Už tai buvo vėl kankinamas, o galiausiai – pasmerktas mirti, t. y., sudeginti.
Teodoras, pakėlęs galvą, užlipo ant laužo ir su malda bei garsiai šlovindamas savo Viešpatį atidavė dvasią. Tai įvyko apie 306 metus Ponto provincijos Amasėjos mieste, vasario 17 dieną, valdant Romos imperatoriui Galerijui.
Tame krašte, kaip rašoma hagiografijose, gyveno garbingo amžiaus dievobaiminga moteris, vardu Eusebija (gr. Ευσεβία, lot. Eusebia). Ji išprašė atiduoti jai šventojo kankinio Teodoro kūną, per egzekuciją nesudegusio ant laužo, ir palaidojo jį netoli savo namų. Kasmet, vasario 17-ąją (kovo 2 d.), jo mirties dieną, ji paminėdavo kankinį. Vėliau Teodoro Tirono relikvijos buvo perkeltos į Konstantinopolį, į jo vardu pašventintą bažnyčią.
Tradicija pasakoja ir apie šiandien daugeliui žinomą stebuklą, susijusį su Teodoru Tironu. Imperatorius Julijanas Atskalūnas (gr. Ιουλιανός ο Παραβάτης, lot. Iulianus Apostata; 361-363 ), norėdamas papiktinti tikinčiuosius – Apaštalų darbų knygoje (15, 29) krikščionims nurodyta „susilaikyti nuo aukų stabams ir kraujo“, – įsakė Konstantinopolio miesto valdytojui pirmąją Gavėnios savaitę miesto turgavietėse parduodamą maistą (vaisius, daržoves, duoną) apšlakstyti stabams atnašautų gyvulių krauju. Būtent tuo metu Konstantinopolio arkivyskupui Eudòksijui (gr. Ευδόξιος ο Αντιοχείας, lot. Eudoxius Antiochenus; †369) sapne pasirodė Teodoras Tironas ir pasakė apie imperatoriaus sumanymą. Jis perspėjo, kad krikščionys nieko nepirktų turguje ir patarė, tomis dienomis valgyti iš namuose turimų grūdų (ir augalų sėklų) išsivirtą maistą, pasaldinus jį medumi. Taip atsirado „kūčia“ (gr. κουκκί(ον) – κουκκιά – pupelė, pupa, gr. κόκκος – grūdas, sėkla).
Taigi kūčia (bel. куцця́, куця́, rus. кутья́, ukr. кутя́, bulg. кутя́, bažn.slav. кутьѩ, куциѩ, коуциѩ) yra kultūrinis ir kulinarinis Bizantijos skolinys. Kviečių ar miežių (ir žirnių) bei medaus patiekalo receptas yra vienas seniausių ne tik rytų slavų, bet ir lietuvių receptų. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės erdvėje žinomas nuo XI–XII amžių. Jis minimas ir 1573 metų Volfenbiutelio postilėje, seniausioje rankraštinėje knygoje lietuvių kalba. Panašus žodis ir patiekalo receptas paminėtas 1789 metų latvių kalbininko ir švietėjo, dirbusio ir Lietuvoje, Gothardo Frydricho Stenderio (la. Gothards Frīdrihs Stenders; †1796) Latvių kalbos žodyne. Jame žodžių „kuhki“ ir „kuhtschi“ reikšmė aiškinama kaip „drauge išvirti kviečiai ir žirniai“.
Teodorą Tironą Stačiatikių Bažnyčia ypatingomis pamaldomis prisimena pirmąjį Gavėnios šeštadienį. Šiemet – kovo 8 dieną (vasario 21 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Tą dieną (ar penktadienį, kai Anksčiau Pašventintų Atnašų Liturgijoje minimas šeštadienio šventasis) šventovėse po Liturgijos skaitomas kanonas, malda ir šventinama kūčia arba „koliva“. Pavadinimas „koliva“ siejamas su nuo antikinių laikų žinomomis apeigomis ir atnašomis iš grūdų bei vaisių, vadintomis „kolibo“, kas iš graikų kalbos išvertus reiškia „virti kviečiai“.
Pagal: Bažnyčios mokslinis centras „Stačiatikių enciklopedija“ (ЦНЦ „Православная энциклопедия“; pravenc.ru); Enciklopedija „Drevo“ (Энц. „Древо“, церковно-исторический ресурс; drevo-info.ru); Ökumenisches Heiligenlexikon heiligenlexikon: heiligenlexikon.de; Ορθόδοξος Συναξαριστής.Ημερολόγιοde: saint.gr
