Jõnas Michaìlas (Mýkolas) Maksimòvičius – Kìnijos ir̃ Šanchãjaus arkivýskupas (1946-1963), Vakarų̃ Amèrikos ir Sán Francìsko vyskupas (1896-1966) – vienas žymiausių XX amžiaus Ortodoksų Bažnyčios hierarchų, išsiskyręs nepaprastu maldos gyvenimu, asketiškumu, meile žmonėms ir daugybe liudijimų apie jo maldomis įvykusius išgijimus bei visokeriopą Dievo pagalbą.
Vaikystė ir pašaukimas
Būsimasis šventasis gimė 1896 m. birželio 4/17 d. Adamovkos kaime, Charkovo gubernijoje, pietų Rusijoje. Per Krikštą jam buvo suteiktas Michailo vardas dangiškųjų galybių Archistratego arkangelo Mykolo garbei.
Nuo vaikystės Michailas pasižymėjo giliu pamaldumu. Jis ilgai melsdavosi, mėgo rinkti ikonas ir bažnytines knygas, o ypač – skaityti šventųjų gyvenimus. Šventųjų pavyzdžiai jam buvo ne vien įdomūs pasakojimai: jų gyvenimo būdą jis stengėsi įgyvendinti pats.
Jaunojo Michailo tikėjimas padarė tokį didelį įspūdį jo prancūzei auklei katalikei, kad ji vėliau priėmė ortodoksų tikėjimą.
Po revoliucijos ir prasidėjusių persekiojimų jo šeima emigravo. Dievo Apvaizdos vedamas Michailas atsidūrė Belgrade, kur universitete studijavo teologiją.
1926 m. metropolitas Antonijus (Chrapovickis) jį įšventino į vienuolius. Jis gavo Jono vardą savo protėvio – šventojo Tobolsko hierarcho Jono (Maksimovičiaus) – garbei.
„Jei norite pamatyti gyvą šventąjį...“
Dar būdamas jaunas jerovienuolis Jonas garsėjo nepaprastu asketišku gyvenimu. Šventasis Serbijos vyskupas Nikolajus (Velimirovičius) apie jį yra pasakęs: „Jei norite pamatyti gyvą šventąjį, eikite į Bitolą pas tėvą Joną.“
Tėvas Jonas nuolat meldėsi, griežtai pasninkavo, kasdien tarnavo Dieviškąją Liturgiją ir priimdavo Šventąją Komuniją. Nuo vienuolystės pradžios jis beveik niekada nemiegodavo lovoje. Kartais rytais jį rasdavo trumpam užsnūdusį ant grindų priešais ikonas.
Maldos žodžius jis išgyvendavo taip giliai, tarsi tiesiogiai kalbėtųsi su Viešpačiu, Švenčiausiąja Dievo Motina, angelais ir šventaisiais. Evangelijos įvykiai jam buvo tokie gyvi, tarsi būtų vykę jo akyse.
Nepaisant didelio griežtumo sau, kitų atžvilgiu jis buvo kupinas tėviškos meilės, nuolankumo ir gailestingumo.
Šanchajaus vyskupas
1934 m. jerovienuolis Jonas buvo konsekruotas vyskupu ir išsiųstas tarnauti į Šanchajų.
Metropolitas Antonijus (Chrapovickis) jį apibūdino kaip „asketiško tvirtumo ir griežtumo veidrodį mūsų visuotinio dvasinio atsipalaidavimo laikais“. Vyskupas Jonas ypač rūpinosi ligoniais. Jis juos lankydavo beveik kasdien, išklausydavo išpažinčių ir teikdavo Šventąją Komuniją. Jeigu žmogaus būklė tapdavo kritinė, vyskupas ateidavo bet kuriuo paros metu ir ilgai melsdavosi prie jo lovos. Išliko daugybė liudijimų apie sunkiai sergančių žmonių išgijimus po šventojo Jono maldų.
Rusų, bėgusių nuo komunistų, globėjas
1948-1949 m., Kinijoje įsigalint komunistams, tūkstančiai rusų emigrantų, anksčiau jau pasitraukusių iš Rusijos po revoliucijos ir pilietinio karo, dar kartą atsidūrė be tėvynės ir be saugaus prieglobsčio. Daugelis jų iš įvairių Kinijos miestų susitelkė Šanchajuje, tikėdamiesi išvykti į kitą šalį. Tarptautinė pabėgėlių organizacija kreipėsi į įvairių valstybių vyriausybes, prašydama priimti šiuos žmones. Atsakymų ir užuojautos būta, tačiau nė viena šalis nesutiko jų realiai priimti. Vienintelė valstybė, atvėrusi duris pabėgėliams, buvo Filipinai. Prezidentas Elpidio Quirino leido maždaug penkiems su puse–šešiems tūkstančiams pabėgėlių laikinai apsigyventi atokioje Tubabao saloje.
1949 m. iš Šanchajaus į Tubabao laivais ir lėktuvais buvo evakuoti tūkstančiai vyrų, moterų ir vaikų. Saloje iškilo didžiulė palapinių stovykla. Joje buvo įrengtos mokyklos, ligoninė, bendros virtuvės ir kelios šventovės; ortodoksai turėjo arkangelo Mykolo ir šv. Serafimo Saroviečio palapinių bažnyčias, o buvusi amerikiečių karinė koplyčia buvo paversta Dievo Motinos garbei skirta katedra.
Šventasis Jonas atvyko į Tubabao 1949 m. pavasarį ir tapo ne tik šių žmonių dvasiniu ganytoju, bet ir tikru jų gynėju. Jis rūpinosi pabėgėlių kasdieniu gyvenimu, stiprino juos malda ir ieškojo galimybės išvesti juos iš laikino prieglobsčio į šalis, kuriose jie galėtų pradėti naują gyvenimą.
Tubabao sala buvo taifūnų zonoje, todėl pabėgėliai nuolat baiminosi, kad stovyklą gali sunaikinti audra. Vietiniai filipiniečiai pastebėjo, kad vyskupas Jonas naktimis apeidavo stovyklą, ją laimindamas ir melsdamasis. Išliko liudijimas, kad vietiniai ramindavo rusus sakydami, jog jiems nėra ko bijoti, nes „jų šventas žmogus kiekvieną naktį laimina stovyklą iš visų keturių pusių“. Iš ties – per pabėgėlių gyvenimo saloje laiką taifūnai stovyklą aplenkdavo, nors iki to laiko sala garsėjo kaip nuolatos jų niokojama vieta; vėliau, pabėgėliams išvykus, salą nusiaubė galinga audra.
Suprasdamas, kad Tubabao sala gali būti tik laikinas prieglobstis, šventasis Jonas išvyko į Vašingtoną ir ėmėsi asmeniškai ginti pabėgėlių reikalą. Tuo metu Jungtinėse Valstijose galiojo griežtos imigracijos kvotos, o iš Kinijos atvykę rusų pabėgėliai į jas praktiškai nepateko.
Apie šventojo Jono atkaklumą išliko pasakojimų, kad jis ilgai laukdavo prie Baltųjų rūmų ir valdžios įstaigų, siekdamas būti išgirstas. Vėlesnėje bažnytinėje tradicijoje net pasakojama, kad jis dienomis sėdėdavęs ant Baltųjų rūmų laiptų, kol pagaliau jo prašymas buvo išgirstas.
Galiausiai buvo sudarytos sąlygos tūkstančiams rusų pabėgėlių persikelti į Jungtines Amerikos Valstijas, o daliai – į Australiją ir kitas šalis. Šventojo Jono užtarimas tapo vienu ryškiausių jo ganytojiškos meilės pavyzdžių: jis neapsiribojo malda, bet pats ėjo pas valdžios atstovus ir kovojo už žmones, kurie neturėjo nei tėvynės, nei saugios ateities.
Todėl šventojo Jono vaidmuo šioje istorijoje buvo ypatingas: jis ne tik meldėsi už savo kaimenę, bet ir praktiškai kovojo už žmonių teisę turėti namus, saugumą ir ateitį.
Tarnystė Europoje
1951 m. arkivyskupas Jonas buvo paskirtas ROCOR (Rusų Stačiatikių Bažnyčios Užsienyje) Vakarų Europos egzarchato valdančiuoju hierarchu.
Jo šventumo garsas sklido ne tik tarp ortodoksų. Vienas katalikų kunigas Paryžiuje, kalbėdamas jaunimui apie tikėjimą ir stebuklus, esą pasakė: „Jūs reikalaujate įrodymų ir sakote, kad dabar nebėra nei stebuklų, nei šventųjų. Kam man pateikti jums teorinius įrodymus, kai šiandien Paryžiaus gatvėmis vaikšto šventasis Jonas Basasis?“
Vyskupas Jonas iš tiesų dažnai vaikščiodavo labai paprastai apsirengęs, kartais net basas, visiškai nesirūpindamas savo išore.
Jį gerai pažinojo Europos ligoninėse. Prie sunkiai sergančio ar mirštančio žmogaus jis galėdavo melstis visą naktį. Jam nebuvo svarbu, ar ligonis ortodoksas, katalikas, protestantas, ar apskritai priklauso kitai religinei tradicijai – į žmogaus kančią jis atsakydavo malda ir meile.
Pasakojama, kad Paryžiaus ligoninėje gulėjusi stačiatikė Aleksandra iš pradžių drovėjosi, jog ją bendroje palatoje aplankys skurdžiai apsirengęs ir basas vyskupas. Tačiau po to, kai jis suteikė jai Šventąją Komuniją, šalia gulėjusi prancūzė pasakė: „Kokia jūs laiminga, kad turite tokį dvasios tėvą.“
Ji papasakojo, jog jos sesuo Versalyje, susirgus vaikams, stengdavosi juos atvesti į gatvę, kuria vaikščiodavo vyskupas Jonas, ir prašydavo jo palaiminimo. „Mes jį vadiname šventuoju“, – sakė ji.
Meilė vaikams ir Dievo duota aiškiaregystė
Nors šventasis Jonas buvo labai reiklus sau ir laikėsi griežtos asketinės drausmės, vaikai jį nepaprastai mylėjo.
Išliko daug pasakojimų, kaip jis netikėtai sužinodavo, kur yra sergantis ar nelaimės ištiktas vaikas, ir ateidavo jo aplankyti bet kuriuo dienos ar nakties metu.
Žmonės taip pat liudijo apie šventajam suteiktą aiškiaregystės dovaną. Kartais jis perspėdavo apie artėjančią nelaimę, kitais atvejais netikėtai pasirodydavo ten, kur jo pagalbos labiausiai reikėjo.
Tačiau savo dovanas jis visuomet slėpė po nuolankumu ir paprastumu.
San Fransiskas
Nuo 1962 m. šventasis Jonas tarnavo San Fransisko arkivyskupu.
Jo tarnystės pagrindas visur išliko tas pats: nuolatinė malda, ištikimybė ortodoksų tikėjimui, Dieviškoji Liturgija ir pasiaukojanti meilė žmonėms.
Jis buvo žinomas ir gerbiamas įvairiose pasaulio šalyse. Tačiau jo išorinis gyvenimas liko nepaprastai kuklus. Jam svarbiausia buvo ne padėtis ar pagarba, bet žmogaus siela ir jos išganymas.
Šventojo mirtis
Šventasis Jonas iš anksto jautė artėjančią savo gyvenimo pabaigą.
1966 m. birželio 19 d. / liepos 2 d., lankydamasis Sietle su stebuklingąja Dievo Motinos ikona, septyniasdešimties metų arkivyskupas Jonas ramiai iškeliavo pas Viešpatį.
Jo mirtis sukėlė didžiulį liūdesį daugybei žmonių visame pasaulyje. Vienas olandų stačiatikių kunigas po šventojo mirties rašė: „Nebeturiu ir daugiau neturėsiu tokio dvasios tėvo, kuris vidurnaktį paskambintų man iš kito žemyno ir pasakytų: „Dabar eik miegoti. Tai, ko meldi, gausi“.
Po keturias dienas trukusio budėjimo buvo atliktos laidotuvių apeigos. Liudytojai prisiminė, kad, nepaisant liūdesio, šventovėje tvyrojo nepaprasta ramybė ir tylus džiaugsmas.
Kai kurie sakė, jog atrodė, kad jie dalyvauja ne laidotuvėse, bet naujai atrasto šventojo relikvijų atidengime.
Stebuklai po mirties
Netrukus prie arkivyskupo Jono kapo pradėta liudyti apie išgijimus, pagalbą ligose ir įvairiose gyvenimo nelaimėse.
1994 m. liepos 2 d. ROCOR Jõną Michaìlą Maksimòvičių, Kìnijos ir̃ Šanchãjaus arkivýskupą, Vakarų̃ Amèrikos ir Sán Francìsko vyskupą iškilmingai priskyrė prie šventųjų.
Iki šiol daugybė tikinčiųjų kreipiasi į jį maldoje, ypač ligų, nelaimių, sunkių gyvenimo aplinkybių ir dvasinių išbandymų metu.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje šventojo Jõno Michaìlo Maksimòvičiaus palaikų atradimas (1993) minimas spalio 12 d. (rugsėjo 29 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
