Šventasis Juõzapas (Juõzapas Sužadė́tinis [Sužiedúotinis]; Juõzapas Dailìdė; heb. יוסף, gr. Ἰωσήφ, lot. Iosephus (Ioseph), rus. Ио́сиф [Обру́чник, Пло́тник]) – Mergelės Marijos sužadėtinis (sužieduotinis) – „teisus vyras“ kilęs iš Dovydo giminės, „ištikimas ir išmintingas tarnas“.
Evangelijose Juozapas minimas pasakojant tik apie Jėzaus Kristaus gimimą ir vaikystę. Evangelijoje pagal Morkų neminimas. Jono Evangelijoje (Jn 1, 45; 6, 42) Jėzus Kristus vadinamas Juozapo sūnumi. Jokių užuominų nei apie Juozapo amžių, nei apie šeimyninį statusą Evangelijose nėra, o apie jį ir Mergelę Mariją kalbama kaip apie sužadėtinius, kas judaizmo kultūroje gali reikšti ir pačią santuoką.
Žinoma, kad Juozapas gyveno Betliejuje. Nazarete apsigyveno bijodamas Archelajaus, Erodo I Didžiojo sūnaus, Samarijos, Judėjos ir Edomo etnarcho (23 pr. Kr. - 18 po Kr.) persekiojimų (Mt 2, 22-23). Sužinojęs, kad Švenčiausioji Mergelė Marija nėščia, norėjo ją atleisti, bet angelo per sapną įspėtas, kad vaisius iš Šventosios Dvasios, parsivedė į namus (Mt 1, 18-24).
Evangelijoje pagal Luką pasakojama, kad prieš gimstant Jėzui Kristui, Juozapas ėjo su sužadėtine į Betliejų užsirašyti pagal imperatoriaus Augusto paskelbtą gyventojų surašymą (Lk 2, 4):
„Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia“.
Lukas plačiai aprašo Juozapo ir Mergelės Marijos kelionę į Betliejų, Kūdikio gimimą, apipjaustymą ir vardo suteikimą, apsivalymo, Kūdikio kaip pirmagimio atpirkimo Jeruzalės šventykloje ritualus, susitikimą „su teisiu ir dievobaimingu vyru, laukiančiu Izraelio paguodos“ Simeonu, pranaše Ona (2, 21-41).
Toliau Evangelijoje pasakojama apie Juozapo, Mergelės Marijos ir dvylikamečio Jėzaus kasmetinę kelionę į Jeruzalę švęsti Velykų ir Jėzaus atradimą šventykloje (2, 41-52):
„Pagaliau po trijų dienų rado jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. Visi, kurie jį girdėjo, stebėjosi jo išmanymu ir atsakymais. Pamatę jį, gimdytojai labai nustebo, ir jo motina jam tarė: „Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs.“ O jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ Bet jie nesuprato jo žodžių.“
Hipono vyskupas Augustinas (†430) savo laiške apie Jėzaus kilmę (417 m.) pabrėžia, kad tiek šventasis Juozapas žinojo apie dangiškojo Tėvo veikimą, tiek pats Jėzus augdamas žinojo apie savo prasidėjimo momentą, savo misiją. Žodžiais „nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose“ Jėzus primena Juozapui apie jo pašaukimą, užduotį, bet neišsižada Juozapo kaip tėvo, lieka jam ir Mergelei Marijai klusnus.
Kai kuriais atžvilgiais Vakarų ir Rytų krikščionių nuomonės apie šventąjį Juozapą skiriasi. Vakariečiai sako, kad jis iki pat mirties buvo skaistus ir nevedęs, o rytiečiai tvirtina, kad jis turėjo žmoną ir susilaukė vaikų.
Daugiau apie Juozapą sužinome iš Tradicijos, išlikusių senųjų tekstų autorių, apokrifinių raštų. Apokrifiniuose kūriniuose jų autoriai, naudodamiesi ir žodine, ir rašytine (Mato, Luko Evangelijomis) tradicija, aprašo „dingusius“ šventojo Juozapo gyvenimo įvykius, bando pažinti, suprasti ir atskleisti šventojo Juozapo asmenį. Nors apokrifiniai tekstai neatlaiko kritikos (pvz., romantizuotos kasdienio gyvenimo detalės ir smulkmenos kai kur neatitinka pasakojimų užrašytų Evangelijose, kai kurių tradicijų), negalima nuneigti jų svarbos: jie buvo plačiai žinomi ir įtakojo pirmųjų amžių krikščionių bendruomenes, jų pamaldumo tradicijas, pamaldumo raidą. Jokūbo protoevangelijos (žinoma nuo II a.) tekstu buvo naudojamasi švenčių himnografijoje, jis atsispindi ikonografijoje. Šis kūrinys yra svarbus ankstyvosios Bažnyčios pagarbos Dievo Motinai, Teisiajam Juozapui liudijimas. (Jokūbo protoevangelija tapo pagrindu į liturginius metus įvesti Švenčiausiosios Dievo Gimdytojos Pradėjimo šventę, Švenčiausiosios Dievo Gimdytojos Gimimo ir Dievo Motinos Įvedimo į Šventyklą (Mergelės Marijos paaukojimo) šventes, Joakimo ir Onos minėjimus).
Jokūbo protoevangelijoje atpasakojami įvykiai nuo Marijos gimimo iki Erodo Didžiojo mirties Jėzaus vaikystės metais, stengiantis paaiškinti tikėjimo slėpinius, atsakyti į pagonių kritiką. Papildyti ir kiek pakeisti šio kūrinio pasakojimai atsispindi ir apokrife „Dailidės Juozapo istorija“ (IV a.).
Šiuose apokrifuose Juozapas aprašomas kaip senas žmogus, našlys, iš pirmos santuokos turėjęs vaikų (taip paaiškina, iš kur Jėzus Kristus turėjo brolių ir seserų), susižadėjęs su dvylikamete mergaite Marija, anot „Juozapo istorijos“, miręs turėdamas 111 metų.
„Juozapo istorijoje“ išvardinami jo šešių vaikų vardai – taigi Jėzaus broliai. Tuo neabejoja ne vienas krikščionių autorius. Antai graikų istorikas Nikiforas Kalistas (1256 – 1335), sekdamas šventuoju Ipolitu Romiečiu (†apie 235), pasakoja, kad Juozapas buvo vedęs Salomę, bet nemanykite (priduria jis), kad tai ta Salomė, kuri buvo Betliejuje ir vadinta Viešpaties pribuvėja, tai buvo kita Salomė. Mat toji buvo Elzbietos ir Švenčiausiosios Mergelės giminaitė, o ši buvo Agėjo, Pirmtako (Jono Krikštytojo) tėvo Zacharijo brolio, dukra, o Agėjas ir Zacharijas buvo kunigo Barachijo sūnūs. Santuokoje su šia Agėjo dukterimi Salome šventasis Juozapas sulaukė keturių sūnų: Jokūbo (Teisiojo), Simono, Judo, Jozės (arba Juozapo) ir dviejų dukterų Esteros ir Tamaros, arba, kaip kiti sako, Mortos; o šventųjų Mirą nešančių moterų savaitės sinaksarijus dar pamini trečią dukterį vardu Salomė, kuri buvo ištekėjusi už Zebediejaus.
Tie Jėzaus brolių vardai minimi Naujajame Testamente: Jokūbas (Teisusis), Juozapas, Simonas, Judas. Jeruzalės bendruomenėje Jėzaus giminaičiai labai gerbti – jai vadovavo ne tik Jokūbas Teisusis, bet ir Kleopo sūnus Simonas bei Judas (Kyriakos) Jeruzalietis, Jokūbo Teisiojo anūkas, paskutinis žydų kilmės Jeruzalės vyskupas. Euzebijas Cezarietis (†339) savo Bažnyčios istorijoje rašo: „Po Jokūbo kankinystės ir po netrukusio Jeruzalės sugriovimo apaštalai ir Viešpaties mokiniai, dar likę gyvi, susirinko, kaip pasakojama, iš visų kraštų ir susibūrė su Viešpaties giminaičiais, mat kai kurie jų dar tebegyveno. Jie kartu tarėsi, kas būtų vertas užimti Jokūbo vietą. Ir visi vienbalsiai pareiškė, kad Simeonas, Kleopo sūnus, apie kurį užsimena ir Evangelija, yra vertas užimti anos parapijos sostą. Jis buvo Išganytojo giminaitis, mat Hegezipas pasakoja, kad Kleopas buvęs Juozapo brolis. Iš Viešpaties giminės dar tebegyvena vaikaičiai Judo, vadinamojo Viešpaties brolio, pagal kūną. Apie juos buvo pranešta, jog jie kilę iš Dovydo giminės“ (Euzebijas, Bažnyčios istorija, I 3.11.19–20).
Prasidėjus Bažnyčios Tėvų epochai, regimos pastangos giliau pažvelgti į šventojo Juozapo asmenį, apvalyti pamaldumo tradicijas nuo įvairių klaidingų įsitikinimų, sugrąžinti tikinčiųjų mąstymą prie suvokimo, perteikiamo Šventajame Rašte.
III amžiuje vienas pirmųjų Origenas (†apie 253), kalbėdamas apie Juozapo teisumą, imasi paaiškinti, kodėl jis norėjo apleisti Mergelę Mariją: ne todėl, kad sužinojo, jog šioji paliesta didžiulės paslapties, paties Dievo veikimo, o dėl to, kad jis jautėsi nevertas prisiartinti prie šio slėpinio.
IV amžiuje Kirilas Jeruzalietis (†386), Ambraziejus Mediolanietis (†397), Kromacijus iš Akvilėjos (lot. Chromatius Aquileiensis; †apie 407) savo darbuose kalba apie Švenčiausiosios Dievo Motinos mergystę, santuoką su Juozapu, jo tėvystės tikrumą. Tą patį apmąsto ir Hipono vyskupas Augustinas. Be to, jam labai svarbu priminti Jėzaus genealogiją žvelgiant pagal Juozapo liniją, o ne pagal Mergelės Marijos (kas įprasta hebrajiškoje kultūroje); tokiu būdu pabrėžiamas santykis su Izraelio tautos protėviais, išrinktąja tauta, ir kilmingumo liniją, kurioje išsipildė prieš daug amžių Dievo duoti pažadai.
Kromacijus iš Akvilėjos primena apie šventojo Juozapo ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos karališkąją kilmę – jie Abraomo palikuonys, jų, kaip tėvų autentiškumą. Taip pat pastebi, kad neįmanoma, jog Juozapas ir Dievo Motina Marija būtų turėję kokių nors kūniškų santykių. Ir šv. Ambraziejus kalba tą patį teigdamas, jog šventasis Juozapas buvo teisus žmogus ir tikrai nebūtų gebėjęs į Mariją žvelgti kitaip, kaip tik į tą, kuri buvo tapusi Dievo Šventove.
Galima atsiversti ir Pseudo Chrizostomo tekstus (klaidingai priskiriamus Jonui Auksaburniui; †407), Pseudo Origeno veikalus (klaidingai priskiriamus Origenui), Jeronimo (†420) bei kitų pirmųjų amžių autorių išlikusius raštus, kuriuose taip pat apmąstomi ir analizuojami pasakojimai apie Dievo Gimdytoją ir šventąjį Juozapą.
Taigi šventasis Juozapas anuomet plačiai apmąstomas. Jo kultas Rytų Bažnyčios tradicijoje pastebimas nuo IV amžiaus. Koptų Bažnyčioje ypatingai minimas nuo VII amžiaus (liepos 20 d. švęsdavo šventojo Juozapo mirties dieną). Vakaruose šventojo Juozapo kultas platesniąja prasme paplinta tik apie tūkstantuosius metus.
„Kai Jėzui Kristui, mūsų Gelbėtojui, atėjo metas pasirodyti žmonėms, šventasis Juozapas, nuolankiai ir pasiaukojamai vykdęs jam skirtą misiją, atidavė, savo dvasią Viešpačiui. Greta buvo Jėzus ir Marija. Legenda byloja, kad prieš mirtį jis ištarė tokius žodžius: „Liga ir mirties baimė mane prislėgė, bet siela surado ramybę, nes išgirdo Tavo balsą, Jėzau – Jėzau mano užtarėjau, Jėzau, mano gelbėtojau, Jėzau, mano priebėga, Jėzau, kurio vardas saldus mano lūpose ir visų Tave mylinčių širdyse.“ (Makarijus iš Simonopetros, Naujasis Stačiatikių Bažnyčios sinaksarijus).
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje šventasis Juozapas minimas drauge su Dovydu, didžiuoju Kristaus Protėviu, ir Jokūbu (Teisiuoju), viešpaties broliu, vėliau tapusiu pirmuoju Jeruzalės, visų Bažnyčių motinos, vyskupu – sausio 12 dieną (gruodžio 30 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal: Νέος Συναξαριστὴς τῆς ᾿Ορθοδόξου ᾿Εκκλησίας (Αθῆναι, 2001-2009, 1-12 t.); Pagal Dmitrijaus Rostoviečio (1689-1705) parengtus „Šventųjų gyvenimus“; Euzebijaus „Bažnyčios istorija“, V., 1993; enciklopedinius žinynus
