Šventasis Bonifãcas Tarsiẽtis (Bonifãcijus Romiẽtis ; gr. Βονιφάτιος, lot. Bonifatius, rus. Бонифаций, Вонифатий Римский, Вонифатий Тарсийский) ir teisioji Aglajà (Aglãjė, Aglaidà Romiẽtė; gr. Αγλαΐα, lot. Aglaiē, rus. Аглая, Аглаида Римская) – ankstyvosios Bažnyčios šventieji. Bonifacas nužudytas Társe (dab. Társas, Mèrsinas Turkijoje) apie 280 metus, Aglaja mirė Romoje apie 308 metus.
Krikščionis Bonifacas buvo turtingos ir kilmingos jaunos romietės Aglajos, tai pat krikščionės vergas ir sugulovas. Šventojo Bonifaco gyvenimo aprašymuose sakoma, kad jie abu dėl pastarosios nuodėmės gailėjosi ir norėjo kaip nors ją nuplauti. Kai Aglaja sužinojo, kad jei namuose pagarbiai laikomos šventųjų kankinių relikvijos, dėl jų maldų lengviau pelnyti Dievo malonių. Ji įpareigojo Bonifacą vykti į Rytus, Mažąją Aziją, kur tada siautė nuožmus krikščionių persekiojimas, išpirkti ir parvežti kokio nors šventojo kankinio relikvijas, manydama, kad tas kankinys taps jų vadovu ir globėju. Atsisveikindamas Bonifacas nusijuokęs paklausė: „O ką, gerbiamoji, jei nerasiu relikvijų, bet pats dėl Kristaus kentėsiu, ar priimsi su pagarba mano kūną?“ Aglaja išklausė labai įdėmiai ir papriekaištavo, kad leisdamasis į tokią kelionę jis elgiasi nerimtai. Kai kuriose šventojo gyvenimo versijose rašoma, kad Aglaja juokdamasi pavadino Bonifacą girtuokliu bei nusidėjėliu, ir tik po to jau rimtai pridūrė: „Taip negalima juokauti. Nepamiršk, kad rengiesi keliauti šventųjų relikvijų, į kurias mudu nesame verti net pažvelgti“. O Bonifacas susimąstęs ir visą kelią buvęs susikaupęs.
Drauge su vergais, priklausiusiais Aglajai, Bonifacas nuvyko į Kilìkijos (lot. Cilicia; dab. Kilìkija Turkijoje) miestą Tarsą, kur tapo dvidešimties krikščionių kankinystės liudininku. Regėdamas juos ir jų patiriamas kančias, jis atvirai išpažino esąs krikščionis, pabučiavo kankinių pančius, o stabmeldžiams pareikalavus aukoti pagonių dievams, atsisakė. Teisėjas Simplicijus Bonifacą suėmė ir pasmerkė kankinti:
„Teisėjas didžiai užsirūstinęs liepė įsmeigti aštrias adatas po jo rankų ir kojų nagais, bet šventasis, pakėlęs akis ir širdį į dangų tyliai kentėjo. Tada teisėjas sugalvojo kitą kankinimą: liepė išlydyti alavą ir supilti šventajam į burną. [...] jis įsakė išlydyti katilą smalos ir įmesti į jį šventąjį kankinį. Tačiau Viešpats neapleido savo tarno: staiga iš dangaus nužengė angelas ir sudrėkino katile esantį kankinį, o kai smala buvo išpilta, susidarė aplinkui didžiulė liepsna, kuri sunaikino daugelį netoliese stovėjusių bedievių pagonių. O šventasis išėjo sveikas, nepatyręs jokios žalos nuo smalos ir ugnies“.
Simplicijus įsakė nuteisti šventąjį mirties bausme – nukirsdinti galvą. Legendos byloja, kad nukirtus Bonifacui galvą, iš kankinio kaklo ištryškęs pienas, o miestą sukrėtęs galingas žemės drebėjimas. Po šių stebuklų 550 stabmeldžių įtikėję į Kristų. Aglajos vergai tris dienas ieškojo Bonifaco. Iš vieno praeivio išgirdę pasakojimą apie kankinišką jo mirtį, nepatikėjo, kol nesurado šventojo kūno ir galvos. Vergai nugabeno Bonifaco relikvijas į Romą. Aglaja savo valdose, esančiose 50 stadijų nuo Romos, Bonifaco garbei pastatė nedidelę šventovę, kur palaidojo šventojo palaikus (kita Bonifaco vardo šventovė Romoje pastatyta VII amžiuje ant Aventino kalvos). Vieną savo turto dalį paaukojusi vienuolynams, kitą – vargšams, ji paleido į laisvę visus savo vergus ir kartu su keliomis merginomis pradėjo vienuolišką gyvenimą.
Atgailaudama Aglaja pragyveno apie 18 metų ir buvo palaidota šalia Bonifaco. Kaip teigia tradicija, ji gavo iš Dievo malonę išvaryti demonus ir gydyti ligas. Bonifacas stačiatikių laikomas vienu pagrindinių užtarėjų, į kurį kreipiamasi prašant pagelbėti išsivaduoti iš alkoholizmo.
Šventasis Bonifacas vaizduojamas kaip jaunuolis raudonu kankinio apsiaustu su kryžiumi rankoje. Kartais jis laiko ir ritinį su užrašu: „Valdove, visagali Viešpatie, išvaduok savo žmones nuo stabmeldžių piktybių, visų kančių ir sielvarto“.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje šventasis Bonifacas minimas sausio 1 d. (gruodžio 19 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal Dmitrijaus Rostoviečio (1651-1709) parengtus „Šventųjų gyvenimus“ („Книга житий святых“, 1684-1705 m., išl. 1689-1705); Enciklopedinius žinynus
