Valdant imperatoriui Decijui, rytuose gyveno valdovas Akvilinas, negailestingai persekiojantis krikščionis. Kartą jis įkalino 370 tikinčiųjų ir, išsiruošęs prie gydomųjų vandens versmių, liepė kartu vežti ir kankinius. Jiems pakeliui turėjo būti Poseidono šventykla ir jis ilgai įkalbinėjo šventuosius paaukoti aukas šiam dievui. Tačiau nei meilikavimais, nei grasinimais negalėjo palaužti krikščionių.
Tuo metu pro šalį ėjo dievobaimingas vyras, krikščionis vardu Paramonas. Pamatęs tokią gausybę žmonių, nuteistų miriop, jis, atsistojęs prieš Poseidono šventyklą, sušuko:
O kiek daug teisiųjų, kuriuos piktasis Akvilinas nekaltai žudo už tai, kad jie nenusilenkė bejausmiams ir nebyliems stabams!
Pasakęs tai, visiems girdint, jis nuėjo savo keliu. Tačiau Akvilinas, išgirdęs jo žodžius, supyko ir liepė savo tarnams sučiupti jį ir nužudyti.
Tarnai pasivijo ir suėmė Paramoną. Iš pradžių jie išrovė jam liežuvį, kuriuo buvo apkaltintas žudikas, ir subadė jį. Paskui sužalojo visą jo kūną ir galiausiai perdūrė ietimis. Taip šventojo Paramono siela nukeliavo pas Dievą.
Tuo pat metu ir kiti 370 kankinių buvo užkapoti kardais priešais Poseidono šventyklą už krikščionišką tikėjimą.
(Pagal Dmitrijaus Rostovskio (1651-1709) sudarytą „Šventųjų gyvenimų knyga“ (sud. 1684—1705 m.)
