Kankinys ir stebukladarys Trifònas Apamėjiẽtis (gr. Τρύφων ο Μάρτυρας, Τρύφων της Απαμέας, lot. Tryphon Martyr, Tryphōn Apameae, Tryphon Martyr Nicaeae, rus. Три́фон Апаме́йский, Три́фон Нике́йский) – šventasis, gyvenęs valdant imperatoriams Gordianui (gr. Γορδιανός Γ΄, lot. Marcus Antonius Gordianus; valdė 238-244), Filipui Arabui (gr. Φίλιππος ο Άραβας, lot. Philippus Arabs; valdė 244-249) ir Trajanui Decijui (gr. Τραϊανός Δέκιος, lot. Traianus Decius; valdė 249—251). Nukentėjo už tikėjimą Trajano Decijaus valdymo laikais.
Gimė Trifonas krikščionių šeimoje Kampsadoje (Kompsadoje) netoli Apamėjos Kiboto miesto (gr. Απάμεια Κιβωτός, lot. Apamea Cibotus) Frìgijoje (gr. Φρυγίᾱ, lot. Phrȳgia; šalis Mažojoje Azijoje). Pagal kitus šaltinius - Lampsãke (gr. Λάμψακος, lot. Lampsacum; dab. Lapseki Turkijoje), Mìsijoje (gr. Μῡσίᾱ, lot. Mȳsia) prie Helesponto.
Nuo pat vaikystės Trifonas buvo apdovanotas Viešpaties nepaprasta malone - jis galėjo gydyti negalias, ligas, tramdyti piktąsias dvasias, išvarinėti demonus. Hagiografijose pasakojama, kad ir kaip jis išgelbėjo gimtojo kaimo gyventojus nuo bado: savo malda privertė pasišalinti vabzdžius ir kitus gyvius, naikinusius javus ir niokojusius laukus. Padėdamas vargstantiems ir kenčiantiems, jis prašė tik vieno užmokesčio - tikėjimo į Jėzų Kristų, kurio malone jis gydęs.
Labiausiai Trifonas išgarsėjo, kai iš Romos imperatoriaus Gordiano dukters išvarė demoną. Anot legendos, Romos imperatorius Gordianas III, kuris nors ir stabmeldys, bet nepersekiojo krikščionių, buvo girdėjęs apie Trifoną, o pasikvietė jį, kai velnias apsėstos ir pakvaišusios jo dukros Gordianos lūpomis pasakė, kad tik berniukas vardu Trifonas galįs jį išvaryti. Tąsyk velnias paliko Gordianą, pajutęs, kad pakviestas paauglys ruošiasi ateiti, likus net trims dienoms iki jo atvykimo į Romą. Imperatoriui paprašius, Trifonas šešias dienas pasninkavo ir meldėsi, ir privertė velnią pasirodyti kūne (juodo šuns, turėjusio „ugnines akis“, o „galvą vilkusio žeme“, pavidalu). Pasakojama, tada daug buvo įtikėjusių į Kristų. Imperatorius bandė vaikinui atsidėkoti ir pasiūlė pinigų bei pareigas, bet šis atsisakė.
Kai imperatorius Decijus, nuožmusis krikščionių persekiotojas, įžengė į valdovo sostą, krikščionis užgriuvo baisios negandos. Kadangi Trifonas negarbino pagonių dievų ir jiems neaukojo, 250 metais buvo suimtas kareivio, vardu Frontonas (arba Fortonas; gr. Φρόντων, Φόρτων), ir atvestas pas Anatolijos (gr. Ανατολή) eparchus Tiberijų Grakchą (gr. Τιβέριος Γράκχος, lot. Tiberius Gracchus) ir Klaudijų Akviliną (gr. Κλαύδιος Ακιλίνος, lot. Claudius Aquilinus) į Nikėją Bitinijoje. Trifonas drąsiai ir nuoširdžiai išpažino savo tikėjimą. Todėl buvo nutarta žiauriai jį nubausti.
Išrengę jį pakabino nuogą ant medžio ir mušė, o Trifonas, atsakydamas į siūlymą išsižadėti Kristaus, kalbėjo eparchui Akvilinui : „atsisakęs Dangaus Karaliaus Kristaus, nepaveldės amžinojo gyvenimo“. Po to Akvilinas, susiruošęs į medžioklę, įsakė paimti ir Trifoną, pririšti prie arklio ir basą, nors buvo didelis šaltis, o žemė – stingri ir akmenuota, varyti paskui save. Trifonas tik meldėsi ir prašė: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės“.
Pamatęs, kad Trifonas nepalaužiamas, eparchas įmetė jį į kalėjimą. Galiausiai budeliai ėmėsi baisiausių kankinimo būdų: kūną kankino geležiniais įnagiais, plakė, degino žaizdas ugnimi; įkalę į kojas vinis vedžiojo po miestą. Nepaisant patirtų žiaurumų, jis atsisakė išsižadėti Kristaus ir nesutiko nusilenkti romėnų dievams. Tad buvo pripažintas kaltu ir pasmerktas mirčiai - nuspręsta nukirsdinti jam galvą.
Prieš mirtį kankinys karštai meldėsi, dėkodamas Viešpačiui, stiprinusiam jį kančiose, ir prašė, kad jis būtų maloningas visiems, kas tik jo šauksis. Ištaręs "Viešpatie Jėzau Kristau, priimk mano dvasią", Trifonas mirė - Dievas paėmė jo sielą prieš egzekutoriams įvykdant nuosprendį.
Tai įvyko Nikėjoje (Nikėjà = Nikajà; gr. Νίκαια, lot. Nīcaea), 250 ar 251 metais. Krikščionys kankinio kūną patepė mira, suvyniojo į švarias drobules ir norėjo palaidoti mieste, kuriame jį nukankino - Nikėjoje, bet pasirodęs regėjime Trifonas paprašė kūną pernešti į jo tėviškę, Kampsados kaimą. Prašymas buvo išpildytas.
VI amžiuje šventojo Tifono relikvijos buvo perkeltos į Konstantinopolį, kur Justinianas I Didysis (valdė 527-565) pastatė šventąjam pašvęstą bažnyčią. Vėliau jos buvo išvežtos į Romą, kur iki XVIII amžiaus stovėjo jo vardu pavadinta bažnyčia. Dabar šventojo galva saugoma Juodkalnijos Kotoro katedroje (Trifonas laikomas Kotoro miesto globėju). Graikijoje, Meteoros Švenčiausiosios Trejybės vienuolyne saugoma Trifono pėda.
Nemažai žinių apie šventojo Trifono gyvenimą ir mirtį yra Kankinių aktuose (lot. Acta Martyrum) - lotynų kalba parašytuose veikaluose, kuriuos X amžiuje peržiūrėjo ir papildė Simeonas Metafrastas (gr. Συμεών Μεταφραστής, lot. Symeon Metaphrastes; †960). O XV ar XVI amžiaus Rusijoje kankinio gyvenimas buvo papildytas dar vienu pomirtiniu stebuklu (jis buvo žinomas ir istorinės Lietuvos teritorijoje). Jame pasakojama, kad per medžioklę paspruko valdovo (Ivano III (valdė 1462-1505) ar Ivano Rūsčiojo [valdė 1533-1584, išk. 1575–1576 ]) mylimiausias medžioklinis sakalas. Kai po tris dienas trukusių nesėkmingų paukščio paieškų sakalininkas (gal būt vienuolis Ivanas Jurjevičius Patrikejevas - Ivano III pusbrolis, Maskvos vietininkas) pasimeldęs kankiniui Trifonui užmigo, sapne jam pasirodęs jaunuolis ant balto žirgo, su karališkuoju sakalu rankose, paguodė jį. Ryte sakalininkas paukštį surado netoliese esančiame medyje, nunešė jį valdovui ir papasakojo kaip ir kas jam pagelbėjo. Toje vietoje, kur sapne pasirodė šventasis kankinys (slabadoje Naprudnaja - rus. Напрудная слобода; dab. Maskvos teritorija; slabada - gyvenvietės tipas Rusioje ir LDK, nuo XI a.) buvo pastatyta Trifono bažnyčia (yra iki šiol).
Rytų Bažnyčių ikonografijoje Trifonas vaizduojamas kaip maždaug 23 metų amžiaus romėniško tipo jaunuolis, su besikalančia barzda, vilkintis marškinius šiek tiek žemiau kelių, ant viršaus - platų berankovį apsiaustą, kokį dėvėdavo piemenys; drabužiai šiurkštūs; basas, veidas liesokas, plaukai garbanoti. Rankoje laiko kryžių, kitoje - chartija (kituose regionuose – vynuogių šakelę).
Rusų Stačiatikių Bažnyčioje iš pradžių buvo remiamasi bizantiškais kankinio Trifono vaizdavimo modeliais. Tačiau įvykis, pavadintas „Sakalo stebuklu“, davė pradžią originaliai rusiškai ikonografijai. Kankinys ir toliau vaizduotas bebarzdžiu jaunuoliu, bet kuklūs piemens drabužiai buvo pakeisti brangiais, sujuostais prabangiu, kone karišku diržu. Vietoj senovinio himatijo (gr. ἱμάτιον) rusiškose ikonose Trifonas dėvi tradicinį karišką apsiaustą. Be to, kankinys vaizduojamas avintis batus ir be chartijos rankoje. Dažnai jis vaizduojamas jojantis ant šuoliuojančio žirgo „kaip Demètrijas (Demètrijus) Tesalonikietis (gr. Δημήτριος της Θεσσαλονίκης, lot. Demetrius Thessalonicensis; †306)" ir su sakalu rankoje.
Lietuvoje, kaip ir kai kuriose kitose Rytų Europos šalyse, taip pat dažnai vaizduojamas su sakalu rankoje, stovintis arba jojantis ant žirgo.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje šventasis kankinys Trifonas Apamėjietis minimas vasario 14 dieną (vasario 1 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal: Bažnyčios mokslinis centras „Stačiatikių enciklopedija" (ЦНЦ „Православная энциклопедия"; pravenc.ru); Enciklopedija „Drevo" (Энц. „Древо", церковно-исторический ресурс; drevo-info.ru); Ökumenisches Heiligenlexikon heiligenlexikon: heiligenlexikon.de; Ορθόδοξος Συναξαριστής.Ημερολόγιοde: saint.gr; Шалыгин А.Г. Иван Юрьевич Патрикеев и иконография Святого Трифона: rusarch.ru
