Šventasis lygus apaštalams Kirìlas (Kirìlas Filosòfas, Kirìlas Morãvas; gr. Κύριλλος, lot. Cyrillus, sen. slav. Кѷрїллъ, bulg. Кирил, serb. Ћирил, rus. Кири́лл) – misionierius, slavų Mokytojas ir Švietėjas, slavų raštìjos ir abėcė̃lės kūrėjas, tekstų vertėjas (kartu su broliu Metodijumi iš graikų kalbos į senąją slavų kalbą išvertė Evangeliją, liturginius tekstus).
Tesalonikìškiai Kirìlas, iki schemos Konstantìnas (gr. Κωνσταντῖνος, lot. Cōnstantīnus, sen. slav. Кѡнстантїнънъ; 827-†869), pramintas Filosofu (gr. Φιλόσοφο, lot. Philosophus, sen. slav. Фїлософъ) ir Metòdijus (gr. Μεθόδιος, lot. Methodius, sen. slav. Мєѳодїи, rus. Мефо́дий), iki vienuolystės – Mýkolas (gr. Μιχαήλ, lot. Michael; 815- †885 Velehradas, Didžioji Morãvija), taip pat gerbiamas kaip lygus apaštalams bei slavų Mokytojas ir Švietėjas, gimė Makedònijos (gr. Μακεδονία, lot. Macedonia) pajūrio mieste Tesalonìkėje (Tesalonìkuose; gr. Θεσσαλονίκη, lot. Thessalonica), kariuomenės dalinio vado drungarijaus (gr. δρουγγγάριος, lot. drungarius) Lẽono (gr. Λέων, lot Leo, Leonis), sostinės didiko, patekusio į nemalonę ir ištremto į Tesãliją, sūnaus, šeimoje. 12-os metų liko našlaičiai ir tapo įtakingo logoteto (gr. λογοθέτης, lot. logotheta) Teoktisto (gr. Θεόκτιστος, lot. Theoctistus), jaunojo imperatoriaus Mykolo III (gr. Μιχαήλ Γ΄ Μέθυσος, lot. Michael III Methysos; 842-867) globėjo, mokiniais.
Konstantinas, dar vaikystėje pasižymėjęs išskirtiniais gabumais, mokėsi pas geriausius Konstantinopolio mokytojus - studijavo filosofiją, dialektiką, geometriją, aritmetiką, retoriką, astronomiją ir įvairias kalbas. Baigęs studijas ir atsisakęs sudaryti jam palankią santuoką su logoteto krikštadukte Eirė́ne (gr. Εἰρήνη, lot. Eirēnē), priėmė lektoriaus šventimus ir buvo paskirtas chartofilaksu (gr. χαρτοφύλαξ, lot. Chartophylax; pažodžiui - „bibliotekos prižiūrėtojas“; prilygsta dab. akademiko titului) Konstantinopolio Šventosios Sofijos katedroje. Tačiau, neatsižvelgdamas į pareigų ir situacijos privalumus, apsigyveno viename iš vienuolynų Juodosios jūros pakrantėje.
Kurį laiką Konstantinas gyveno atsiskyręs, kol galiausiai kone prievarta buvo sugrąžintas į Konstantinopolį ir paskirtas dėstyti filosofiją tame pačiame Magnauros (gr. Μαγναύρα, lot. Magna Aula; Didžioji salė [aula]) universitete (gr. Πανδιδακτήριον, lot. Pandidacterium; įkutas 425), kuriame neseniai pats studijavo (tada jam prilipo Filosofo prievardis: gr. Κωνσταντίνο τον Φιλόσοφο, lot. Constantinus Philosophus). Viename iš teologinių disputų Kirilas pasiekė triuškinamą pergalę prieš didelę patirtį turintį vieną iš ikonoklastų lyderių, buvusį patriarchą Joną VII (gr. Ιωάννης Ζ΄ Γραμματικός, lot. Ioannes Grammatikos [Grammaticus]; †843), ir tai jį išgarsino visoje sostinėje.
852 metais (pagal kitus šaltinius - 855) jis buvo išsiųstas į Bagdadą, į abasidų kalifo Al Mutavakilo (arab. المتوكل على الله, gr. Αλ-Μουταουάκιλ; 821-861) dvarą, kur turėjo dalyvauti disputuose su musulmonų teologais, rodžiusiais jam pagarbą ir įvertinusiais jo mokytumą bei Korano išmanymą.
856 metais buvo nužudytas logotetas Teoktistas, buvęs Konstantino globėjas. Konstantinas kartu su savo mokiniais (vėliau – šventaisiais, bulgarų stačiatikių minimais greta Kirilo ir Metodijaus) Klèmensu (gr. Κλήμης της Αχρίδας, lot. Clemens Achridensis; †916), Naùmu (gr. Ναούμ, lot. Naum ; †910) ir Angelãrijumi (gr. Αγγελάριος, lot. Angelarius; †886), atvyko į vienuolyną, kurio vyresniuoju buvo jo brolis Metodijus. Šiame vienuolyne aplink Konstantiną ir Metodijų susibūrė bendraminčių grupė, čia jiems kilo mintis sukurti slavišką raidyną.
860 metais Bizantijos imperatorius Mykolas III ir Konstantinopolio patriarchas Fotijus, profesorius Konstantinopolio universitete ir Konstantino vadovas ankstyvaisiais metais, delegavo jį, kaip misionierių, į chazarų kagano (valdovo) rūmus, atsakant į kagano prašymą atsiųsti jiems mokytą žmogų, galintį susikalbėti ir su žydais, ir su saracėnais (galbūt Konstantiną misijoje pas chazarus lydėjo Metodijus). Be to, kaganas pažadėjo priimti krikščionybę, jei bus įtikintas jos pranašumu. Lankydamasis Kòrsunyje (gr. Χερσόνησος, Χερσών, lot. Chersonesus, Corsunum; Chersòno tema [gr. θέμα, lot. Thema] - karinė administracinė apygarda) Konstantinas, ruošdamasis polemikoms, kaip rašoma hagiografijoje, išmoko žydų, sirų kalbas bei „samarietiškąjį raštą“ (naudodamasis įsigytomis Evangelija ir Psalmynu).
Konstantino ginčas su musulmonų imamu ir žydų rabinu, vykęs dalyvaujant kaganui, kaip teigiama jo gyvenimo aprašyme, baigėsi Konstantino pergale, nors valdovas vistiek savo tikėjimo nepakeitė. Arabų šaltiniai ir X amžiaus vadinamasis „Juozapo laiškas“ (chazarų beko Juozapo [valdė 930-960] laiškas žydų mokslininkui ir politiniam veikėjui iš Kordobos Hasdajui ibn Šafrutui [lot. Hasdeu; 915 - †970 ar 990]) pateikia kitokį vaizdą: ginčo nugalėtoju buvo pripažintas rabinas, kuris sukiršino Konstantiną su imamu ir, išlaukęs, kol jie kagano akivaizdoje tarpusavio ginče vienas kitą diskredituos, įrodė valdovui žydų tikėjimo pranašumą.
862 metais broliai pradėjo darbą, kuris turėjo istorinę reikšmę. Tais metais Didžiosios Moravijos kunigaikštis Rastislavas (gr. Ραστισλάβος, lot. Rastiz, slovak. Rastislav; † po 870) paprašė, kad imperatorius Mykolas III ir patriarchas Fotijus atsiųstų misionierių evangelizuoti jo pavaldinius. Motyvai tikriausiai buvo labiau politiniai nei religiniai. Rastislavas tapo valdovu padedant frankų karaliui Liudvikui Vokiečiui (gr. Λουδοβίκος ο Γερμανικός, lot. Ludovicus Germanicus; 817-843) vėliau jis stengėsi įtvirtinti savo nepriklausomybę nuo frankų. Rastislovo laiške Mykolui III rašoma, kad jo tauta „jau atmetė pagonybę ir laikosi krikščioniškojo įstatymo“. Sakoma, kad jis išvijo Romos Bažnyčios misionierius, todėl kreipiasi į Konstantinopolį, prašydamas dvasinės pagalbos (tikėtina, ir tam tikros politinės paramos).
Taigi 862 metais į Konstantinopolį atvyko Rostislavo pasiuntiniai ir paprašė atsiųsti mokytojų, kurie „galėtų paaiškinti mums tikėjimą mūsų kalba“. Bizantijos valdovui prašymas buvo patogi proga išplėsti savo įtaką. Imperatorius ir patriarchas nusprendė pas moravus siųsti brolius tesalonikiečius, nedelsdami pasikvietė juos ir pasiūlė vykti į Moraviją.
Pirmoji Kirilo ir Metodijaus užduotis, buvo pagalbininkų parengimas. Kadangi slavai neturėjo savo rašto, broliai pradėjo nuo slaviško raidyno kūrimo. Jų sukurta glagolica – pirmasis slavų raštas, tapęs pagrindu jų mokinių sukurtai kirilicai.
863 metais į slavų kalbą jie pradėjo versti evangelijas ir pagrindines liturgines knygas. Tiksliai pasakyti, kiek broliai išvertė, neįmanoma. Atrodo, kad pirmiausia buvo verčiamas Naujasis Testamentas ir Psalmynas, po to - Senasis Testamentas. Už visas pastangas broliams buvo su kaupu atlyginta. Tiesa, tuomet jie įsivėlė į konfliktą su vokiečių dvasininkais, priešiškai nusiteikusiais jų ir jų veiklos atžvilgiu, tačiau galiausiai Vakarų misionieriai, diegę romėniškajį pamaldumą, patyrė nesėkmę.
Broliai Moravijoje išbuvo daugiau nei trejus metus, o tada kartu su mokiniais išvyko į Romą, pas Romos vyskupą (popiežių). Tarp kai kurių Vakarų Bažnyčios teologų buvo stipri nuomonė, kad Dievą galima garbinti tik trimis kalbomis, kuriomis Piloto įsakymu buvo parašytas kaltinimas Jėzui, prikaltas ant kryžiaus: hebrajų, graikų ir lotynų. Todėl Moravijoje krikščionybę skelbę Konstantinas ir Metodijus laikyti eretikais, tad buvo iškviesti į Romą. Ten jie tikėjosi rasti paramą kovoje su „lotynų“ dvasininkais, nenorėjusiais atsisakyti savo pozicijų Moravijoje ir neleidusiais plisti slaviškam raštui.
Pakeliui į Romą jie aplankė kitą slavų šalį, į pietus nuo Ìstro (gr. Ἴστρος, lot. Ister; dab. Dunõjus) - Panoniją (gr. Παννονία, lot. Pannonia; dab. Veñgrijos teritorijoje), kurioje buvo įsikūrusi Panonijos (Padunojaus) kunigaikštystė (gr. Πριγκιπάτο του Μπάλατον, lot Ducatus Mosapurgensis). Čia, Blatnograde, kunigaikščio (lot. dux Pannoniae inferioris) Kotselio ( serb. Коцељ, slovėn. Kocelj; lot. Kozel, Kotsel, Gozil, Chozilo, Chezilo, Hezilo, Chezul; 833-876) pavedimu broliai mokė slavus knygdirbystės, liturgikos, pamaldų tvarkos slavų kalba pagrindų.
Būdamas Chersone Konstantinas su broliu Metodijumi surado šventojo Romos vyskupo Klemenso I (gr. Κλήμης, lot. Clemens; †101) relikvijas (šis įvykis atspindėtas lotyniškame XII amžiaus pradžios Klemenso gyvenimo aprašyme „Vita cum translatione S. Clementis“). Konstantinas relikvijas perdavė popiežiui Adrianui II, o pastarasis palaimino ir aprobavo pamaldų slavų kalba vertimą; išverstas knygas liepė padėti Romos bažnyčiose. Metodijus buvo įšventintas vyskupu.
Romoje Konstantinas susirgo, 868 metų gruodžio pradžioje visiškai pasiligojo. Po 50 dienų (vasario 14), davęs schemos įžadus ir gavęs naują vardą Kirilas, mirė. Prieš mirtį jis pasakė Metodijui: „Mes, tu ir aš, kaip du buliai; nuo sunkios naštos vienas parkrito, kitas turi eiti toliau.“
Palaidotas Romoje, Laterano Šventojo Klemenso bažnyčioje (gr. Άγιος Κλήμης στο Λατερανό, lot. Basilica Sancti Clementis in Laterano).
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje lygus apaštalams Kirilas (Konstantinas) Filosofas, slavų Mokytojas ir Švietėjas, minimas vasario 27 ir gegužės 24 dieną (vasario 14 d. ir gegužės 11 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal: Bažnyčios mokslinis centras „Stačiatikių enciklopedija“ (ЦНЦ „Православная энциклопедия“; pravenc.ru); Enciklopedija „Drevo“ (Энц. „Древо“, церковно-исторический ресурс; drevo-info.ru); Ökumenisches Heiligenlexikon heiligenlexikon: heiligenlexikon.de; Ορθόδοξος Συναξαριστής.Ημερολόγιοde: saint.gr
