Šventasis Mikalojus (Mikalojus iš Miros Likijoje, Mikalojus iš Bario; gr. Άγιος Νικόλαος, lot. Nicolaus de Myra (Myrensis), rus. Никола́й Чудотво́рец, Николай Уго́дник, Николай Мирлики́йский, Святи́тель Николай), Miros Likijoje arkivyskupas, tituluojamas Mikalojumi Stebukladariu – „Thaumaturgus Nicolaus“, Dievo malone buvo pašlovintas kaip didis šventasis. Gimė jis Mažosios Azijos pusiasalio pietinėje pakrantėje, senovės Romos provincijos Pataros mieste Likijoje, tarp 260-286 metų. Buvo vienintelis pamaldžių tėvų Teofano ir Nonos sūnus.
Tradicija teigia, kad Mikalojaus tėvai buvo pasižadėję, jei tik susilauks vaikelio, pašvęsti jį Dievui. Po ilgų bevaikių tėvų maldų Viešpačiui, gimė kūdikis Mikalojus.
Įvairios legendos pasakoja apie Mikalojaus nuo pat gimimo darytus stebuklus, apie rodytą žmonėms būsimos didžiojo stebukladario šlovės šviesą. Jo motina Nonà, jį pagimdžiusi, iš karto pasveiko nuo ją kamavusios ligos. Mikalojaus gyvenimą aprašęs Konstantinopolio patriarchas Metodijus (843–847) teigia, kad dar krikštykloje, vos gimęs kūdikis, tris valandas stovėjo ant kojų niekieno neremiamas. Taip stovėdamas kūdikėlis pagerbė Švenčiausiąją Trejybę. Pasninkauti, bylojama, šventasis Mikalojus pradėjo dar kūdikystėje – trečiadieniais ir penktadieniais motinos pieną gėrė tik vieną kartą, kai tėvai baigdavo vakarines maldas. Nuo pat vaikystės jis studijavo šventuosius Raštus; dienomis jis neišeidavo iš šventyklos, o naktimis melsdavosi ir skaitydavo knygas, kurdamas savyje deramą Šventosios Dvasios buveinę.
Jo dėdė, Pataros vyskupas Mikalojus, džiaugdamasis sūnėno dvasine pažanga ir dideliu pamaldumu, paskyrė jį skaitovu, arba lektoriumi (žemesniųjų šventimų pakopa) bažnyčioje, o vėliau įšventino Mikalojų į kunigus, padarė jį savo padėjėju ir pavedė jam pamokslauti tikinčiųjų kaimenei. Tarnaudamas Viešpačiui, jaunuolis degė dvasia, o savo patirtimi tikėjimo dalykuose buvo panašus į senolį (vyresnėlį, dvasinį vadovą), todėl kėlė nuostabą ir gilią tikinčiųjų pagarbą. Nepailstamai darbuodamasis ir budėdamas, nuolatos besimelsdamas, kunigas Mikalojus rodė didžiulį gailestingumą savo kaimenei, padėdamas kenčiantiems ir visą savo turtą išdalydamas vargšams.
Senuosiuose „Šventųjų gyvenimuose“ aprašoma, kaip sužinojęs apie kitada turtingą miestelėną netikėtai užklupusią nelaimę – patirtą nepriteklių ir skurdą, šventasis Mikalojus neleido jam padaryti didelę nuodėmę. Turėdamas tris suaugusias dukteris, tėvas, netekęs vilties, sumanė įstumti jas į paleistuvystę, kad išgelbėtų šeimą nuo bado. Šventasis, sielvartaudamas dėl žūstančio nusidėjėlio, naktį, niekam nematant, įmetė jam pro langą tris maišus aukso ir taip apsaugojo šeimą nuo nuopuolio ir dvasinės pražūties. Duodamas išmaldą šventasis Mikalojus visada stengdavosi tai daryti slapta ir niekam neatskleisti savo gerų darbų.
Pataros vyskupas, prieš išvykdamas į Jeruzalę pagerbti šventųjų vietų, pavedė parapijiečius Mikalojaus priežiūrai, kuris vykdė užduotį rūpestingai ir su meile. Grįžus vyskupui, šventasis paprašė palaiminimo leisti ir jam keliauti į Šventąją Žemę. Pakeliui, bylojama, Mikalojus išpranašavo artėjančią audrą, kuri grasino nuskandinti laivą, nes pamatė, kaip į laivą įlipo pats velnias. Paprašius nevilties apimtiems keliautojams, malda jis nuramino jūros bangas.
Pasiekęs senąjį Jeruzalės miestą, šventasis Mikalojus, kopdamas į Golgotos kalną, padėkojo žmonijos Gelbėtojui, o tada apvaikščiojo visas šventas vietas, pagarbindamas ir melsdamasis. Naktį Siono kalne užrakintos bažnyčios durys pačios atsivėrė priešais atvykusį didįjį piligrimą. Apėjęs šventoves, susijusias su žemiškąja Dievo Sūnaus tarnyste, šventasis Mikalojus nusprendė pasitraukti į dykumą, tačiau jį sustabdė dieviškas balsas, raginantis grįžti į gimtinę.
Parvykęs į Likiją, šventasis, siekdamas gyventi ramų ir tylų gyvenimą, įstojo į vienuolyno, vadinamo Šventuoju Sionu, broliją. Mikalojaus gyvenimo aprašymuose sakoma, kad tada Viešpats vėl pranešė apie jo laukiantį kitokį kelią: „Mikalojau, ne čia ta dirva, kur turi duoti vaisių, kurių aš laukiu – apsigręžk ir eik į pasaulį, ir tebus pašlovintas tavyje mano vardas“. Priduriama, kad šiame regėjime Viešpats padovanojo jam Evangeliją ištaigingu viršeliu, o Švenčiausioji Dievo Motina įteikė omoforą (omoforas – liturginių drabužių dalis, išskirtinis vyskupo ženklas; katalikų trad. – palijus).
Kaip tik tuo metu, kai Mikalojus grįžo į Mirą, miesto gyventojai gedėjo mirusio vyskupo. Bažnyčios hierarchai susirinko Miroje, kad išrinktų įpėdinį. Neradę tinkamo, jie karštai meldėsi, prašydami Dievo, kad nurodytų labiausiai vertą asmenį. Tuo žmogumi buvo pasirinktas niekam nežinomas Mikalojus, kaip teigiama, tik po ilgų įkalbinėjimų pripažinęs, kad tokia Dievo valia ir sutikęs užimti šį aukštą postą.
Pašauktas ganyti Dievo Bažnyčią kaip vyskupas, šventasis Mikalojus išliko toks pat didis asketas, rodantis savo mokiniams nuolankumo ir romumo, geraširdiškumo ir meilės žmonėms pavyzdį. Tai buvo ypač svarbus tuometinei Likijos Bažnyčiai, persekiojamai žiauraus imperatoriaus Diokletijano (284-305). Vyskupas Mikalojus, įkalintas kartu su kitais krikščionimis, palaikė suimtuosius, ragino juos ištverti visus sunkumus, kankinimus ir išbandymus. Imperatoriumi tapus šventajam Konstantinui Didžiajam (306–337), Mikalojus buvo grąžintas pas savo žmones, kurie džiugiai priėmė savo globėją ir užtarėją.
Nepaisant didelio dvasios romumo ir širdies tyrumo, šventasis Mikalojus buvo uolus ir drąsus Kristaus Bažnyčios karys. Stengdamasis apsaugoti savo vyskupiją nuo arijonybės įtakos, uždarinėjo pagoniškas šventyklas. „Šventųjų gyvenimuose“ pasakojama, kaip jis, kaudamasis su blogio dvasiomis, atvykęs į pagonių šventvietes Miros mieste ir jo apylinkėse paversdavo dulkėmis stabus ir šventoves.
325 metais šventasis Mikalojus dalyvavo pirmajame visuotiniame Bažnyčios susirinkime Nikėjoje, kuriame buvo priimtas Nikėjos „Tikėjimo išpažinimas“. Drauge su šventaisiais Romos popiežiumi Silvestru (+335), vyskupu Aleksandru Aleksandriečiu (+326), vyskupu Spiridonu Trimifuntiečiu (+~348) ir kitais 318 šventųjų tėvų, kovojo prieš eretiką Arijų (250-236), stengdamasis apsaugoti tikinčiuosius nuo arijonybės įtakos. Bažnyčios susirinkime Nikėjoje Mikalojus griežtai pasisakė prieš Arijaus ereziją. Teigiama, kad Mikalojus, užsidegęs uolumu dėl Viešpaties, debatuose „pažemino“ eretiką Arijų. Kai kuriose legendose pasakojama, kad šventasis „trinktelėjo, pliaukštelėjo“ eretikui, todėl iš jo buvo atimtas omoforas, o jis pats uždarytas į areštinę. Tačiau keliems tėvams buvo atskleista, kad pats Viešpats ir Dievo Motina įšventino Mikalojų vyskupu, įteikdami jam Evangeliją ir omoforą. Supratę, kad šventojo drąsa patiko Dievui, Susirinkimo tėvai pašlovino Viešpatį ir gražino Mikalojui vyskupo titulą.
Dar būdamas gyvas, šventasis padarė daugybę stebuklų. Įvairiuose „Šventųjų gyvenimuose“ pasakojama apie trijų vyrų, kuriuos neteisingai pasmerkė savanaudis miesto valdytojas, išgelbėjimą nuo mirties. Šventasis drąsiai prisiartino prie budelio ir sulaikė jo kardą, kuris jau buvo iškeltas virš pasmerktųjų galvų. Miesto valdytojas, kurį šventasis Mikalojus viešai pasmerkė už netiesą, atgailavo ir prašė atleidimo. Ten taip pat buvo trys imperatoriaus Konstantino į Frigiją atsiųsti karvedžiai, kurie tada dar neįtarė, kad netrukus ir teks prašyti šventojo Mikalojaus užtarimo. Kai nepelnytai apšmeižti imperatoriui buvo pasmerkti mirti, melsdamiesi šaukėsi šventojo Mikalojaus pagalbos. Mikalojus, sapne pasirodęs šventajam Konstantinui, paragino jį paleisti nepagrįstai nuteistuosius.
Per ilgą savo tarnystę jis padarė ir kitų stebuklų. Šventajam užtariant, Miros miestas buvo apsaugotas nuo didžiulio bado. Pasakojama ir apie ne kartą išgelbėtus jūroje skęstančiuosius, išvaduotus iš nelaisvės ir įkalinimo žmones.
Šventasis Mikalojus iškeliavo pas Viešpatį sulaukęs gilios senatvės (+ 345/351). Jo kapas šalia Miros miesto tapo piligrimų lankoma vieta. Neyrantys šventojo Mikalojaus palaikai, iš kurių tekėdavo gydomoji mira, buvo saugomi vietos katedroje. Iš Mažosios Azijos Mikalojaus kultas išplito visoje bizantiškoje Konstantinopolio imperijoje ir pasiekė pietinę bei centrinę Italijos dalis, VI amžiuje pavaldžias Konstantinopoliui, ir ėmė plisti dabartinėse Vakarų Europos šalyse, o XI amžiuje – Rusijoje. 1087 metais jo relikvijos buvo perkeltos į Italijos miestą Barį, kur ilsisi iki šiol (apie šventųjų Mikalojaus relikvijų perkėlimą žr. gegužės 9 d. kalendoriuje). Šiandien didžiojo Dievo maldininko, skubaus pagalbininko ir užtarėjo šventojo ir stebukladario Mikalojaus vardas žinomas ir gerbiamas visuose žemės kraštuose, daugelyje šalių ir tautų.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje šventasis Mikalojus minimas gruodžio 19 d. ir rugpjūčio 11 d. (gimimas) (6 d. ir liepos 29 pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Parengta pagal senuosius Šventųjų gyvenimų rinkiniuose skelbtus šventojo aprašymus
