Paìsijus Atoniẽtis (Paìsijus Eznepìdis Agioriẽtis, Paìsijus Šventakalniẽtis; gr. Παΐσιος Αγιορείτης, rus. Паи́сий Святого́рец, Паи́сий Агиорит) – Konstantinopolio ir Rusijos Stačiatikių Bažnyčių schivienuolis; vienas iš labiausiai gerbiamų XX amžiaus graikų senolių bei dvasinių lyderių; Atono kalno šventasis vienuolis, kurį išgarsino asketinis gyvenimas, dvasiniai pamokymai, pranašavimo dovana bei pranašystės.
Tėvas Paisijus, arba Arsenijus Eznepìdis (gr. Αρσένιος Εζνεπίδης), gimė 1924 metų liepos 25 dieną Kapadokijoje, Eulampijos ir Prodromo (gr. Πρόδρομος) Eznepidžių šeimoje. Vardą Arsenijus (Arsenios, graikiškai Αρσένιος) tėvui Paisijui davė šventasis Arsenijus iš Kapadokijos (gr. Αρσένιος ο Καππαδόκης, 1840-1924), pakrikštijęs jį ir išpranašavęs, kad taps vienuoliu. 1924 m. rugsėjį Eznepidžių šeima apsigyveno Konicoje (gr. Κόνιτσα), už 66 km. nuo Janinos (gr. Ιωάννινα). Arsenijus čia užaugo, išmoko dailidės amato, baigė mokyklą.
Atitarnavęs armijoje, būdamas maždaug 30 metų, Arsenijus pasuko vienuoliško gyvenimo keliu – gyvenimo, kurio siekė nuo vaikystės. Šiame kelyje jis sulaukė daugybės išbandymų, bet Viešpats jo neapleido. Jis gyveno tikrai asketinį gyvenimą, drąsiai stodamas į kovą su žmogaus priešu.
1950 metais Arsenijus davė paklusimo įžadus iškiliam vienuoliui tėvui Kirilui († 1968), vėliau – Kutlumušo vienuolyno igumenui. Neilgai trukus tėvas Kirilas išsiuntė Arsenijų į Estigmeno vienuolyną, kur 1954 metais įvyko jo įvilktuvės – tapo „riasoforiniu vienuoliu“ (ρασοφόρος, dėvintis riasą, abitą) Averkijumi.
Naujokas vienuolis visada ir mielai laikėsi klusnumo įžado, o atlikęs savuosius darbus, padėdavo kitiems broliams. Averkijus be perstojo meldėsi, stengdamasis, kad kiti to nepastebėtų. Tais pačiais metais, patarus dvasios tėvui, jis persikėlė į Filotėjos vienuolyną, tapo tėvo Simeono, garsėjusio savo dorybėmis, mokiniu.
Po dvejų metų Averkijus, davęs mažosios schimos įžadus ir įšventintas į vienuolius, tapo „schimniku“ Paisijum. Naujoje vietoje tėvas Paisijus gyveno tokį pat gyvenimą, daug meldėsi, kiek galėdamas padėjo broliams.
1962 metais išvyko į Sinajų, o 1964 metais grįžo į Atoną, kur praleido didesnę savo gyvenimo dalį, melsdamasis ir dirbdamas įvairius darbus, visiškai atsidavęs Dievo valiai.
Mirė tėvas Paisijus 1994 metų liepos 12 dieną, sulaukęs 69 metų. Palaidotas jo įkurtame Šventojo Jono Teologo vienuolyne Suroti kaime netoli Salonikų, Graikijoje. Nuo tada kasmet liepos 11-12 dienomis čia vyksta visos vakarinės pamaldos, kuriame dalyvauja tūkstančiai tikinčiųjų. Jo palaidojimo vieta tapo viso stačiatikių pasaulio šventove.
Senolio gyvenimas žinomas išsamiai – jis turėjo daug dvasios vaikų, jį nuolat lankė piligrimai, ieškodami patarimų ir paguodos, išgijimo ir nusiraminimo savo prislėgtoms sieloms. Daug kas užrašė savo įspūdžius ir atsiminimus.
Kanonizuotas 2015 metais, o tų pačių metų gegužės 5 dieną įtrauktas į Stačiatikių bažnyčios liturginį kalendorių.
Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia šventąjį Paisijų Atonietį mini sausio 13 dieną (31 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Iš prisiminimų ir įspūdžių apie tėvą Paisijų:
Senolis visada norėjo, kad mumyse pasiliktų, būtų ir veiktų Dievo malonė, tad visaip stengėsi užkirsti kelią asmeninės, savo valios pasireiškimui. Todėl Šventosios Dvasios malonė neapleido senolio ir gausiai liejosi per taip vadinamus stebuklingus įvykius. Eidamas klusnumo ir romumo keliu, tėvas Paisijus visada stengėsi tai nuslėpti ir tik išskirtiniais atvejais atskleisdavo dalį savo dvasinių patirčių. Štai keletas jų.
Kai turkai užgrobė dalį Kipro, dingo vieno jerodiakono, tėvo A. iš Kipro, artimieji. Apimtas gilaus liūdesio ir sielvarto jis kreipėsi į senolį. Senolis jį mylėjo už dievobaimingumą ir gerumą, todėl vieną vakarą sulaikė jį savo kalivoje (gr. Καλύβα), namelyje. „Ryte ateis jerovienuolis, švęs liturgiją. Atsikelsi šiek tiek anksčiau, sukalbėsime rytines ir perskaitysime šventosios Komunijos maldas“, – pasakė tėvas Paisijus jerodiakonui. Išsiskyrę kiekvienas nuėjo į savo celę. Senolis meldėsi visą naktį. Prieš tėvui A. užmiegant, kartą ar du jis priėjo prie pastarojo celės ir juokais paklausė: „Tėve A., gal regi kokį regėjimą ar angelą?“
Antrą valandą po vidurnakčio vyresnysis pažadino jerodiakoną ryto maldai. Po rytinių jie pradėjo skaityti maldas prieš Šventąją Komuniją. Tėvas Paisijus skaitė labai nuolankiai, susijaudinęs. Kai jis pradėjo skaityti kanono prieš Komuniją penktosios giesmės troparą, kuriame buvo tokie žodžiai: „Marija, Dievo Motina, garbingasis gardžiakvapi Inde, savo maldomis padaryk, kad būčiau vertas priimti Šventojoje Komunijoje tavo Sūnų“, staiga kalivos bažnytėlę užliejo švelni baltai melsva šviesa, o lempelės (lampados, žibiñtės) liepsna, iš pradžių raudona, virto žydra; ir pradėjo [visos] lempelės tyliai ir ritmingai siūbuoti. Tuo pat metu bažnyčia prisipildė neapsakomo kvapo.
Ilgai senolis ir diakonas prabuvo parpuolę, nulenkę iki žemės galvas, kol žydrai balta šviesa išsisklaidė, o kartu su ja iš jerodiakono širdies dingo visas skausmas ir liūdesys. O tai kas buvo pakeitė džiaugsmas, viltis, tikėjimas ir meilė Viešpačiui bei dėkingumas senoliui, kuris buvo to nuostabaus apsilankymo kaltininkas.
Tėvas Paisijus nepamokslavo. Paprasti jo žodžiai nebuvo panašūs į išsilavinusio teologo mokymą. Baigęs pradinę mokyklą, jis tęsė mokslą vargingoje vienuolio celėje, vedinas Šventosios Dvasios. Senolis kalbėdavo paprasta kalba. Išklausęs susirūpinusį, sielvartaujantį žmogų, stengėsi padėti paprastu, suprantamu būdu. Kiekvienas jo žodis džiugino savo dvasingumu. Galėjai regėti jį kalbantį, o tuo pat metu varstantį maldos virvelės karoliukus, glostantį kačiuką ar laistantį savo nedidelį daržą.
Pirmiausia jis siūlydavo medžiaginių dalykų, t. y. kokį nors saldumyną, džiovintų vaisių, vandens ar kitų daiktų, kurių turėjo savo celėje, o paskui, sužadintas Dvasios, tardavo lankytojui paprastus, meilius, padrąsinančius žodžius.
Senolis jau seniai buvo paruošęs sau kapą netoli kalivos ir visada prisimindavo išėjimo iš šio neramaus gyvenimo dieną. Jis visada manė, iš nuolankumo, esąs nepasirengęs šitai didžiajai kelionei.
Tačiau vienas regėjimas, kurį jis patyrė, jį paguodė.
Kartą melsdamasis jis matė save vietoje, panašioje į oro uostą, iš kurio leisdavosi kelionei į dangų.
Ten buvo daugybė žmonių, laukiančių atitinkamo patikrinimo. Turintieji pasą ir bilietą buvo įleidžiami, o neturinčius apgręždavo. Priėjęs senolis [sustojo] – dokumentų, kurių reikėjo, neturėjo. Staiga pasirodė Švenčiausioji Dievo Motina, apsirengusi it karalienė – auksu. Atrodė panaši į stebuklingąją Jeruzalės ikoną. Ji tarė tikrintojams: „Tai mano tarnas, praleiskite jį, tegul eina, jo dokumentus aš pati sutvarkiau“. Tai pasakiusi, ji ištraukė iš po omoforo (palijaus) dokumentus, parodė ir vėl paslėpė. Senoliui buvo leista įeiti.
Kitą kartą senolis savo artimiems mokiniams pasakojo, kad Dievo Motina, kurią jis kelis kartus matė, labai panaši į Jeruzalės Dievo Gimdytojos atvaizdą. „Lygiai tokia pati“, – kartojo senolis.
[...]
Senolis turėjo ir aiškiaregystės, ir numatymo dovaną. Jam buvo atskleistas karinio konflikto Persijos įlankoje laikas ir eiga, įvykiai Serbijoje ir kai kurie kiti pasaulio įvykiai, kurie jau įvyko arba turėtų įvykti ateityje.
Tebūnie garbė mūsų Dievui dabar ir visados, ir per amžių amžius. Amen.
Iš laikraščio „Radonež“ Nr. 6, 1996 („Радонеж" №6, 1996 г)
Pagal enciklopedinius žinynus
