Šventasis pranašas Elijas – vienas didžiausių pranašų ir Senojo Testamento skaistybės pavyzdys – gimė Tišbos mieste, Levio giminėje prieš 900 metų iki Kristaus įsikūnijimo.
Šventasis vyskupas Epifanijus iš Kipro pateikia tokią legendą apie pranašo Elijo gimimą: „Elijui gimus, jo tėvas Sobachas regėjo, kaip maloningieji vyrai jį pasitiko, apgaubė ugnimi ir maitino ugnies liepsnomis“. Vaiko vardas Elijas (reiškia – „Jahvė – mano Dievas“) nulėmė ir visą jo gyvenimą. Nuo pat mažens jis atsidavė Tikrajam Dievui, apsigyveno dykumoje, griežtai pasninkavo, meldėsi ir siekė Dievo pažinimo.
Karaliaujant Izraelio carui Ahabui, Dievo pašaukė Eliją skelbti Jo žodį. Pranašas uoliai gynė tikrąjį tikėjimą ir dorybę. Tais laikais Izraelio tauta buvo apleidusi savo religiją, nebetikėjo Dievu, puoselėjo stabmeldystę, kurią buvo anksčiau įvedęs nuodėmingasis karalius Jeroboamas. Stabų kultą ypač stiprino Ahabo žmona Jezabelė, uoli stabmeldė.
Baalo garbinimas lėmė visišką Izraelio tautos dvasinę degradaciją. Matydamas savo tautos merdėjimą, Elijas ėmė viešai priekaištauti karaliui Ahabui dėl jo nedorybių, ragino jį atgailauti ir garbinti tikrąjį Dievą. Karaliui nekreipiant dėmesio, Elijas paskelbė pranašystę, kad tris metus viešpatausianti sausra, kurią galėsiąs nutraukti tik pats pranašas savo maldomis. Iš tiesų, dangus užsivėrė, įsiviešpatavo sausra, kurią lydėjo ir sunkiausias badas.
Tauta kentėjo nepakeliamą karštį ir alkį. Gailestingasis Viešpats, matydamas žmonių kančias, buvo pasirengęs jų visų pasigailėti ir siųsti į žemę lietų, tačiau nenorėjo sulaužyti pranašo Elijo žodžių, kuris troško atversti izraelitų širdis į atgailą ir sugrąžinti juos pas tikrąjį Dievą.
Gelbėdamas Eliją nuo kerštingos Jezabelės, Dievas liepė pranašui keliauti į slaptą vietą prie Cherito upelio. Laukiniai varnai atnešdavo jam valgyti, tai turėjo suminkštinti pranašo širdį, idant jis pasigailėtų kenčiančių nuo sausros žmonių. Tačiau pranašas liko nepermaldaujamas.
Upeliui išsekus, Dievas išsiuntė pranašą į Sidono Zarefatą, kad jis apsistotų pas vargšę našlę, kuriai kartu su vaikais grėsė mirtis iš bado. Taip Viešpats padarė, kad Elijas pamatytų, kaip dėl jo kenčia ne tik turtingosios šeimos, bet ir vienišos našlės, kurios net ir dosniais metais, kai visi renka gausų derlių, neturi nė kąsnelio. Ši našlė, pranašui paprašius, padarė jam paplotėlį iš paskutinės saujos miltų ir likusio aliejaus. Nuo tada jos namuose visą bado laikotarpį visada buvo miltų ir aliejaus. Pranašas Elijas savo maldomis prikėlė iš mirusiųjų jos sūnų.
Praėjus trims sausros metams, gailestingasis Viešpats liepė pranašui keliauti pas karalių Ahabą ir nutraukti sausrą. Elijas liepė visai Izraelio tautai ir Baalo žyniams susirinkti ant Karmelio kalno. Visiems susirinkus, pranašas pasiūlė pastatyti du aukurus: vieną testato Baalo žyniai, o kitą padarysiąs pats Elijas tikrajam Dievui. „Sutarkime: Dievas, kuris atsakys ugnimi, yra iš tikrųjų Dievas” (1 Kar 18, 24).
Pirmieji aukojo Baalo pranašai: jie šaukė visą dieną, bet veltui – jokio atsako nesulaukė. Vakare Elijas pastatė Viešpaties aukurą, paėmęs dvylika akmenų pagal Izraelio giminių skaičių, padėjo auką ant malkų, liepė iškasti aplink aukurą griovį ir triskart liepė apipilti auką ir malkas vandeniu. Kai griovys prisipildė vandens, pranašas kreipėsi į Dievą, maldaudamas, kad Dievas atsiųstų dangiškąją ugnį, kad netikinti tauta atverstų savo širdis Viešpačiui. Jo malda buvo išpildyta: nužengusi ugnis sudegino ne tik auką ir malkas, bet ir akmenis ir net vandenį. Žmonės „puolė kniūbsčia, šaukdami: „Viešpats yra Dievas! Tik Viešpats yra Dievas!“ (1 Kar 18, 39). Tada Elijas nužudė visus Baalo pranašus ir meldėsi, kad Dievas atsiųstų lietų. Dangus atsivėrė ir pradėjo smarkiai lyti, trokštanti žemė atgijo.
Karalius Ahabas atgailavo, tačiau jo žmona ruošėsi nužudyti Dievo pranašą. Elijas pabėgo į Judo karalystę ir, sielvartaudamas dėl įsišaknijusios ir nenugalimos stabmeldystės, maldavo sau mirties. Jam pasirodęs Dievo Angelas padrąsino jį ir liepė iškeliauti į tolimą kelionę. Elijas keliavo keturiasdešimt dienų ir naktų, ir pasiekęs Horebą, apsigyveno oloje. Čia jam apsireiškė Dievas:
„Išeik laukan, – jis pašaukė, – ir stovėk ant kalno prieš VIEŠPATĮ, nes VIEŠPATS praeis“. Pūtė didelis vėjas, jis buvo toks stiprus, kad skaldė kalnus ir trupino į gabalus uolas prieš VIEŠPATĮ, bet VIEŠPATIES nebuvo vėjyje. Po vėjo – žemės drebėjimas, bet VIEŠPATIES nebuvo žemės drebėjime. Po žemės drebėjimo – ugnis, bet VIEŠPATIES nebuvo ugnyje. O po ugnies – švelnios tylos balsas. (1 Kar 19, 11–12).
Dievas paskelbė sielvartaujančiam pranašui, kad Izraelyje yra septyni tūkstančiai ištikimųjų Jo tarnų, neaukojusių baalui. Dievas liepė pranašui patepti Eliziejų pranašu vietoje savęs. Už savo uolumą ir degantį tikėjimą pranašas ne mirė, o buvo gyvas paimtas į dangų ugnies vežimu. Pranašas Eliziejus buvo šio stebuklo liudininkas ir kartu su nukritusia Elijo skraiste buvo įkvėptas Elijo pranašiškos dvasios dviguba dalimi.
Bažnyčios Tradicija sako, kad pranašas Elijas grįš prieš Paskutinįjį Teismą ir bus nužudytas dėl Dievo žodžio. Šventojo pranašo gyvenimas aprašytas Senajame Testamente (1 Kar; 2 Kar; Sir 48, 1–15; 1 Mak 2, 58). Viešpačiui atsimainius ant Taboro (Favoro) kalno Jo mokiniai regėjo pranašą Eliją, besikalbantį su Juo (Mt 17,3; Mk 9,4; Lk 9, 30).
Kristaus Bažnyčia jau daug šimtmečių uoliai gerbia pranašą Eliją.
Ikonose pranašas Elijas vaizduojamas ugnies vežime, kurį tempią į dangų keturi sparnuotieji žirgai.
