Šventasis pranašas Eliziejus gyveno IX amžiuje prieš Kristų ir buvo kilęs iš Abelmaumo kaimo, esančio netoli Jordano. Į pranašišką tarnystę, Viešpaties įsakymu, jį pašaukė šventasis Dievo pranašas Elijas (minėjimas liepos 20 d.).
Kai atėjo laikas šventąjį pranašą Eliją paimti į dangų, jis tarė Eliziejui: „Sakyk, ką galiu tau padaryti, kol nesu nuo tavęs paimtas“. Eliziejus nedvejodamas paprašė ypatingos malonės Dievo darbams: „Prašyčiau leisti man paveldėti tavo dvasios dvigubai“. Pranašas Elijas pasakė: „Sunkaus dalyko prašai, tarė Elijas. Jeigu matysi mane, kai būsiu nuo tavęs paimamas, tau bus šitai suteikta, o jeigu nematysi, tai nebus tau suteikta“ (2 Kar 2, 9-10). Jiems einant toliau ir besikalbant, staiga juodu perskyrė ugnies vežimas ir ugningi žirgai. Elijas pakilo viesulu į dangų. 12 Tai matydamas, Eliziejus sušuko: „Tėve, tėve! Tu, Izraelio kovos vežimai ir raitija!“ (2 Kar 2, 11-12). Paėmęs iš dangaus nukritusią savo mokytojo skraistę, Eliziejus gavo Elijo galią ir pranašavimo dovaną. Pranašo tarnystę jis atliko daugiau kaip 65 metus, valdant šešiems Izraelio karaliams (nuo Ahabo iki Jehoašo). „Gyvenime jis niekada nedrebėjo prieš jokį valdovą, joks žmogus nepajėgė jo įbauginti“ (Sir 48, 12). Šventasis pranašas padarė daugybę stebuklų. Padalijo Jordano vandenį, sudavęs per jį pranašo Elijo skraiste; Užterštą Jericho šaltinio vandenį pavertė geriamu; Savo maldomis išgelbėjo Izraelio ir Judo karius, stovėjusius bevandenėje dykumoje – ten gausiai išsiliejo vanduo; išgelbėjo vargšę našlę nuo bado, stebuklingai padaugindamas aliejų inde. Pranašą svetingai priėmusi bevaikė šunemietė, jo maldomis galėjo džiaugtis gimusiu sūnumi; o kai vaikas netikėtai mirė, pranašas jį prikėlė. Sirijos vadas Naamanas buvo išgydytas nuo raupsų, o pranašo tarnas Gehazis buvo nubaustas už tai, kad nepakluso pranašui ir slapta ėmė pinigus iš Naamano. Eliziejus išpranašavo Izraelio karaliaus Jehoašo pergalę prieš Aramą ir savo maldos galia padarė daug kitų stebuklų. Šventasis pranašas Eliziejus mirė sulaukęs gilios senatvės Samarijoje. „Gyvenime jis darė stebuklų, ir po mirties jo darbai buvo nuostabūs“ (Sir 48, 14). Praėjus metams po jo mirties, mirusysis, įmestas į olą, kurioje gulėjo jo kūnas, atgijo, prisilietęs prie jo kaulų. Pranašas Eliziejus, kaip ir jo mokytojas, šventasis pranašas Elijas, nepaliko jokių knygų, jų pamokslavimas buvo tik žodinis. Jėzus, Siracho sūnus, parašė šlovinimą abiem didiesiems pranašams (Sir 48, 1-15).
Šventasis Jonas Damaskietis pranašo Eliziejaus garbei parašė kanoną, o Konstantinopolyje buvo pastatyta jo vardo šventykla.
Julianas Atskalūnas (361-363 m.) įsakė sudeginti pranašų Eliziejaus, Abdijo ir Jono Krikštytojo relikvijas, tačiau šventųjų relikvijų likučius išsaugojo tikintieji, o dalis jų buvo perkelta į Aleksandriją.
