Šventasis pranašas Habakùkas (Abakùkas, Abakùmas, Avakùmas; hebr. חבקוק habaqqùq, gr. Ἀβακούμ, lot. Habacuc, rus. Авваку́м) – vienas iš dvylikos vadinamųjų mažųjų pranašų, kilęs iš Simeono giminės, Dievo žodį skelbė apie 650 m. prieš Kristaus gimimą. Jis išpranašavo Jeruzalės šventyklos sugriovimą, Babilono nelaisvę ir belaisvių sugrįžimą į tėvynę.
Žinoma, kad per karą su babiloniečiais pranašas buvo pasitraukęs į Arabiją. Ten jam nutiko stebuklingas įvykis. Kai jis nešė pietums skirtą maistą žyniams, prieš jį atsirado Viešpaties angelas ir savo dvasios galia akimirksniu perkėlė į Babiloną pas kalėjime sėdintį pranašą Danielių. Taip maistu, skirtu žyniams, buvo numalšintas persekiojamo pranašo alkis.
Pasibaigus karui su babiloniečiais, pranašas Habakukas grįžo į tėvynę ir mirė sulaukęs gilios senatvės. Valdant Bizantijos imperatoriui šventajam Teodosijui Jaunesniajam (408-450 m.) buvo rasti (įgyti) šventieji jo palaikai. Daugiau apie pranašą nėra žinoma.
Habakuko knyga sudaryta iš trijų dalių: pranašo ir Viešpaties pokalbio apie pasaulyje egzistuojantį blogį, skelbiamų prakeikimų nedorėliams ir pranašo lyrinės maldos. Pagal problematiką ji artima Jobo knygai.
Pirmąkart Senojo Testamento puslapiuose regime žmogų, keliantį klausimą apie Dievo užmojo teisingumą valdant pasaulį. Į nerimastingą Habakuko klausimą, kodėl nedorėliai (šiuo atveju – grobikai babiloniečiai) gerokai stipresni už teisiuosius, kodėl Dievas tyli, kai neteisieji žudo juos ir džiūgauja, linksminasi (Hab 1, 13-17), Viešpats atsako, kad padarė Babiloną savo bausmės įrankiu, istoriniu spragilu. Ir garantuoja, kad doras ir teisus žmogus nežus nuo nelaimių, kuriomis jis ruošiasi lankyti savo tautą. Habakuko pranašystė baigiasi prašymu Dievui būt gailestingam net kai jis pyksta ir savo ištikimybės bei pasitikėjimo jam pareiškimu: Viešpats Dievas stiprybė ir Gelbėtojas, todėl „džiaugsiuosi Viešpatyje, džiūgausiu Dieve, kuris mane išgelbsti“ (Hab 3, 18-19).
Iš knygos turinio galima spręsti, kad ši knyga buvo parašyta lemtingu išganymo istorijos laikotarpiu - kai Babilonija pasiekė galybės viršūnę, po to, kai ji sutriuškino asirų galybę (612 m. pr. Kr.), Karkemišo kautynėse (605 m. pr. Kr.) nugalėjo Egiptą bei užėmė Jeruzalę (597 m. pr. Kr.). Vadinasi, Habakukas buvo Jeremijo amžininkas.
Habakuko knyga tris kartus cituojama Naujajame Testamente – apaštalo Pauliaus laiškuose romiečiams (Rom 1,17), galatams (Gal 3,11) ir žydams (Hebr 10,38).
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje Habakukas minimas gruodžio 14 d. (2 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal Dmitrijaus Rostoviečio (1651-1709) sudarytą „Šventųjų gyvenimų knygą“ (1684-1705 m., išl. 1689-1705)
