Malachìjas (Malakìjas, Malakìja; hebr. מַלְאָכִי mal’ākhî –„mano pasiuntinys, žinianešys“, gr. Μαλαχίας, lot. Malachias, rus. Малахи́я) – pranašas, apie kurį žinoma nedaug, Dievo žodį skelbęs maždaug 430 metais prieš Kristų, praėjus 80 metų po pranašų Agėjo (hebr. חַגַּי, gr. Αγγαίος, rus. Агге́й) ir Zacharijo (hebr. זְכַרְיָה, gr. Ζαχαρίας, rus. Заха́рия) ir 50 metų po Babilonijos nelaisvės pabaigos, greičiausiai prieš pat Nehemijo (hebr. נחמיה, gr. Νεεμίας, rus. Нееми́я; 473-403 m. pr. Kr.) paskyrimą Jeruzalės valdytoju (V a. pr. Kr.). Spėjama, simbolinę pravardę gavęs iš Malachijo knygos tekste (Mal 3, 1) minimo Viešpaties pasiuntinio. Paskutinis iš Mažųjų pranašų (pranašai pagal jų knygų dydį vadinami didžiaisiais pranašais ir mažaisiais pranašais; pastariesiems priskiriamos Senojo Testamento knygos yra trumpos, vos kelių skyrių ar puslapių, sudaro vadinamąjį Dvylikos mažųjų pranašų ritinį).
Malachijo knyga prasideda žodžiais: „Mylėjau jus, sako Viešpats“ (Mal 1, 2) ir pasakoja, kaip žydai – vėl arogantiški, sukti – atsako į Dievo meilę. Judėjų bendruomenės krizė po tremties – dievogarbos nuosmukis, skyrybų daugėjimas, dešimtinės mokesčio nemokėjimas – Malachijo knygoje išryškinama Izraelio tautos klausimų (1, 2. 6. 7; 2, 14. 17; 3, 7. 8. 13. 14) ir Viešpaties arba pranašo atsakymų forma, įtaigiu ir griežtu poleminiu stiliumi.
Pranašas Malachijas, uolus kovotojas už tikėjimą, įstatymą ir pamaldumą, bara Izraelio tautą ir kunigus už neištikimybę Dievui, nepagarbą jam (Mal 1, 6-7; 13-14):
„Sūnus gerbia savo tėvą, tarnas – savo šeimininką. Taigi jei aš tėvas, tai kur man priklausanti garbė? Ir jei aš šeimininkas, tai kur man priklausanti pagarba? – sako Galybių Viešpats jums, kunigai, niekinantys mano vardą. – Klausiate: Kaip mes paniekinome tavo vardą?’ Atnašaudami suterštą maistą ant mano aukuro! Klausiate: ‘Kaip mes jį suteršėme?’ Manydami, kad Viešpaties stalą galima niekinti! <...>Atnešate, kas pavogta ar raiša, ar liguista, ir atnešate tai kaip auką!
Nejau aš priimsiu ją iš jūsų rankų? – sako Viešpats. – Tebūna prakeiktas melagis, kuris turi kaimenėje gerą gyvulį ir pažada jį, bet aukoja Viešpačiui, kas niekam tikę.“
Ir priekaištauja už dešimtinės nemokėjimą (Mal 3, 8-10):
„Ar gali žmogus apsukti Dievą? Tačiau mane jūs apsukate! Bet jūs klausiate: „Kaip mes tave apsukame?“ Savo dešimtinėmis ir atnašomis! Prakeikimą esate užsitraukę, nes mane apsukate, visa jūsų gentis! Atneškite visą dešimtinę į sandėlį, kad būtų maisto mano Namuose, ir taip mane išmėginkite, – sako Galybių Viešpats. – Aš tikrai atidarysiu jums dangaus langus ir pilte apipilsiu jus visokeriopa palaima“.
Ypač pranašas Malachijas piktinasi kunigais ir izraelitais, neturinčiais Dievo baimės ir lengvabūdiškai nutraukusiais santuoką su teisėtais sutuoktiniais (Mal 2, 11-17):
„Verkdami ir dūsaudami jūs laistote ašaromis Viešpaties aukurą dėl to, kad jis atsisako pažvelgti į jūsų auką ar maloniai priimti ją iš jūsų rankų. Jūs klausiate: „Dėl ko taip?“ Dėl to, kad Viešpats buvo liudininkas, kai tu tapai neištikimas savo jaunystės žmonai, nors ji tavo draugė ir pagal Sandorą tavo žmona. Argi ne tas pats vienas Dievas ją sukūrė? Jo yra ir kūnas, ir dvasia. Ir ko trokšta tas vienas Dievas? Dievo duotų palikuonių. Taigi pažvelkite į save ir neleiskite nė vienam tapti neištikimam savo jaunystės žmonai. „Aš nekenčiu skyrybų, – sako Viešpats Izraelio Dievas, – ir dangstymosi smurtu lyg drabužiu“, – sako Galybių Viešpats. Taigi įsidėmėkite ir nebūkite neištikimi“.
Malachijas ragina elgtis dorai ir teisingai, teikti pirmenybę tam, kas svarbiausia. Vienintelis būdas patirti Dievo palaimą – visa širdimi laikytis jo įstatymų.
Už nepaklusnumą, neatgailavimą, Įstatymo nesilaikymą laukia teismai, kurie, byloja Malachijas, ištiks Izraelį (Mal 2, 2-3; 12, 3-5):
„Jei neklausysite ir nepaimsite į širdį, kad reikia gerbti mano vardą, – sako Galybių Viešpats, – tai prakeiksiu jus ir visa, kas neša jums palaimą. Taip jau ir padariau, nes jūs neimate į širdį. Štai grasinsiu jūsų palikuonims, drėbsiu jums į veidą mėšlą, jūsų iškilmių atnašų mėšlą, ir numesiu jus nuo savęs kartu su tuo mėšlu.
<...>
Pasirodysiu pas jus teisti ir tuojau liudysiu prieš raganius, prieš svetimautojus, prieš melagingai prisiekiančius, prieš tuos, kurie apgauna samdinį dėl algos, skriaudžia našlę ir našlaitį, prieš tuos, kurie atstumia ateivį ir manęs nebijo, – sako Galybių Viešpats.“
Krikščionybėje itin svarbus Malachijo knygos mesianistinis aspektas. Malachijas aiškiai išpranašavo Gelbėtojo atėjimą, Pirmtako pasirodymą ir būsimąjį Dievo teismą. Jėzaus laikais jo pranašystes ne tik kartojo apaštalai, bet jas žinojo Rašto aiškintojai ir liaudis.
Jis, dvyliktas iš vadinamųjų mažų pranašų rašė, kad apie Mesijo atėjimą skelbs žmogus, kuris „atvers tėvų širdis vaikams ir vaikų širdis tėvams“ (Mal 3, 23-24). Ši pranašystė laikoma vienu ankstyviausių tikėjimo pranašo Elijo sugrįžimu prieš pat Viešpaties dieną požymiu. Kadaise paskelbta įvairių pranašų, toji diena dabar sutapatinama su Mesijo – Viešpaties pateptojo – atėjimu. Pats atėjimas arba tai, kas turi įvykti Viešpaties dieną, nereiškia nusidėjusiai tautai itin malonių dalykų: čia bus įvykdomas teisingumas, bus atstatytos neteisybės ir nuskaistinti Izraelio žmonės (Mal 3, 1):
„Kas gali ištverti jo atėjimo dieną ir kas gali išsilaikyti jam pasirodžius? Juk jis yra kaip lydytojo ugnis ir kaip skalbėjų šarmas. Jis sėdės kaip sidabro lydytojas bei valytojas ir jis valys Levio palikuonis bei lydys juos kaip auksą ir sidabrą tol, kol jie neaukos teisumo atnašų Viešpačiui“.
Tai didysis sutvarkymas prieš pat Viešpaties atėjimą, o šį didįjį sutvarkymą ir tautos pasirengimą Viešpaties atėjimui pranašas Malachijas priskiria tokiam pasiuntiniui, kurį vėliau įvardija kaip pranašą Eliją (Mal 3, 23–24):
„Štai! Pirm negu ateis ši didinga ir baisi diena, atsiųsiu jums pranašą Eliją. Jis atvers tėvų širdis vaikams ir vaikų širdis tėvams taip, kad atėjęs neužgaučiau viso krašto pražūtimi“.
Šiais žodžiais pranašas Malachijas užbaigia Senąjį Testamentą.
Krikščionybėje itin svarbus Malachijo knygos mesianistinis aspektas, pabrėžtas citatomis Naujajame Testamente: „Siunčiu savo pasiuntinį pirma savęs parengti man kelią“ (Mal 3, 1) – Mt 11, 10; Mk 1, 3; Lk 7, 27; „Pirma negu ateis ši didinga ir baisi diena, atsiųsiu jums pranašą Eliją“ (Mal 3, 23) – Lk 1, 17. Dievo pasiuntinys čia interpretuojamas kaip Kristaus pirmtako Jono Krikštytojo pirmavaizdis.
Jėzaus dienomis pasirodęs Jonas, paties Jėzaus pramintas didžiausiu iš visų pranašų, yra visų laikomas Dievo žmogumi. Jis sutapatinamas su Eliju, ar, tiksliau kalbant, kad jis veikė „su Elijo dvasia ir galybe“ (Lk 1, 17). Ir tai yra Naujojo Testamento unikalumas, kurį Evangelistas Matas dar stipriau pabrėžia: „Pats Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jo maistas buvo skėriai ir lauko medus“. (Mt 3, 4).
Nuolankus ir tiesiakalbis Jonas, klausiamas, ar jis yra Mesijas ar Elijas, ar ilgai lauktas pranašas, apie kurį kalbėjo Malachijas, atsakė: „Aš nesu“ (plg. Jn 1, 20–21). Nei girdamasis, nei gindamasis Jonas nurodė jiems Tą, kuris po jo ateis, – Jam jis nevertas atrišti kurpių dirželio (plg. Jn 1, 27).
Seniausias (150 pr. Kr.) Malachijo knygos nuorašo fragmentas (Mal 2, 10–17; 3, 1–24) išlikęs viename Kumrano rankraštyje (4Q76).
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje šventasis pranašas Malachijas minimas sausio 16 dieną (3 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal Stačiatikių Bažnyčios enciklopedinius žinynus
