Šventasis pranašas Michė́jas
Šventasis pranašas Michėjas – vienas iš dvylikos mažųjų Senojo Testamento pranašų, gyvenęs VIII a. prieš Kristų. Jis buvo kilęs iš Morešèto Gèfo (Mch 1, 14), esančio Judėjoje, į pietvakarius nuo Jeruzalės, todėl Šventajame Rašte kartais vadinamas Morešiečiu.
Pranašas Michėjas tarnavo Judėjos karalių Jotãmo (~759-~743 m. pr. Kr.), Ahãzo (~743- ~727 m. pr. Kr.) ir Ezekìjo (~716-~687 m. pr. Kr.) laikais ir buvo didžiojo pranašo Izaijo amžininkas. Jo pranašiškoji veikla sutapo su itin neramiu Izraelio tautos istorijos laikotarpiu, kai stiprėjanti Asirijos imperija kėlė grėsmę tiek šiaurinei Izraelio karalystei, tiek Judėjai. Michėjas dar prieš Samarijos – Izraelio karalystės sostinės – žlugimą skelbė apie artėjančias nelaimes ir kvietė tautą atsiversti.
Kvietimas atsiversti ir gyventi teisingai
Pranašo Michėjo žodžiai buvo skirti tiek Izraelio, tiek Judo karalystėms. Jis drąsiai smerkė stabmeldystę, moralinį tautos nuosmukį, valdovų bei teisėjų korupciją, turtingųjų godumą ir socialinę neteisybę. Ypač griežtai pranašas kalbėjo apie tuos, kurie naudojosi savo padėtimi, skriaudė silpnuosius ir manė, kad vien išorinės religinės apeigos gali pakeisti tikrą gyvenimą pagal Dievo valią.
Vienoje žymiausių Michėjo knygos vietų labai glaustai nusakoma, ko Viešpats laukia iš žmogaus:
„Tau, žmogau, pasakyta, kas gera ir ko iš tavęs reikalauja Viešpats: tik vykdyti teisingumą, mylėti ištikimą meilę ir nuolankiai eiti su savo Dievu“ (plg. Mch 6, 8).
Šiais žodžiais pranašas primena, kad tikrasis pamaldumas negali būti atskirtas nuo teisingumo, gailestingumo ir nuolankumo.
Michėjas taip pat skelbė Dievo teismą Jeruzalei. Jo žodžiai buvo tokie griežti, jog vėliau juos prisiminė ir pranašo Jeremijo laikų žmonės:
„Sionas bus nuartas kaip dirva, Jeruzalė taps griuvėsių krūvomis“ (plg. Jer 26, 18; Mch 3, 12).
Tačiau Michėjo pranašystė nėra vien bausmės skelbimas. Dievo teismas jo knygoje visuomet susijęs su kvietimu atsiversti ir su būsimojo išgelbėjimo pažadu.
Pranašystė apie Kristaus gimimą Betliejuje
Krikščionims ypatingą reikšmę turi pranašo Michėjo žodžiai apie būsimąjį Mesiją – Izraelio Valdovą, kuris kils iš Betliejaus:
„O tu, Efratos Betliejau, mažiausias tarp Judo kaimų, iš tavęs man kils tas, kuris valdys Izraelį; jo kilmė siekia senų senovę, seniai praėjusius laikus“ (plg. Mch 5, 1–2).
Bažnyčia šiuos žodžius nuo seno supranta kaip pranašystę apie Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimą Betliejuje. Evangelijoje pagal Matą būtent Michėjo pranašystę Rašto aiškintojai nurodo karaliui Erodui, kai šis teiraujasi, kur turėtų gimti Mesijas (plg. Mt 2, 4–6).
Taigi pranašas Michėjas, gyvenęs daugiau kaip septynis šimtmečius prieš Kristaus Gimimą, nurodė net vietą, kurioje pasauliui turėjo apsireikšti Išganytojas.
Pranašystė apie būsimą taikos karalystę
Michėjo knygoje randame ir nuostabią pranašystę apie laiką, kai tautos ateis pas Viešpatį ir Dievo taika nugalės žmonių nesantaiką:
„Jie perkals savo kardus į arklus, o ietis – į pjautuvus. Tauta prieš tautą nebekels kardo ir nebesimokys kariauti“ (Mch 4, 3).
Šie žodžiai kalba ne vien apie žemiškos taikos troškimą. Bažnyčios tradicijoje jie siejami su Mesijo karalyste ir žmogaus gyvenimo perkeitimu, kurį atneša Kristus. Tai pasaulio, sutaikyto su Dievu, paveikslas – pasaulio, kuriame nebe viešpatauja neapykanta, smurtas ir susiskaldymas.
Todėl Michėjo pranašystėse šalia įspėjimo apie nuodėmės pasekmes visuomet išlieka viltis: Dievas neatmeta savo tautos, bet veda ją į atgimimą.
Pranašo Michėjo atminimas
Apie pranašo Michėjo gyvenimo pabaigą išliko nedaug žinių. Iš pranašo Jeremijo knygos matyti, kad Michėjo žodžiai buvo gerai prisimenami ir praėjus daugeliui metų. Kai pranašui Jeremijui dėl jo skelbtų pranašysčių grėsė mirtis, tautos vyresnieji priminė pranašą Michėją, kuris karaliaus Ezekijo laikais taip pat skelbė Jeruzalės sunaikinimą, tačiau nebuvo už tai nužudytas. Priešingai, karalius išsigando Viešpaties ir maldavo Jo pasigailėjimo (plg. Jer 26, 18–19).
Bažnytinė tradicija taip pat pasakoja, kad IV amžiuje pranašo Michėjo relikvijos buvo stebuklingai atrastos Barafsatijoje, po apreiškimo Eleuteropolio vyskupui Zevinui.
