Šventasis Sofònijas (Sofònijus, Zepanja; hebr. צְפַנְיָה cefanejah, gr. Σοφονίας, lot. Sophonias, rus. Софо́ния), vienas iš dvylikos mažųjų pranašų, kaip teigia tradicija, kilęs iš Simeono giminės, buvo Ezekijo (Hezekijo) proanūkio Kušio sūnus. Gyveno likus daugiau nei 600 metų iki mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimo į žemę, valdant žydų (t. y. Judo) karaliui Jozijui, arba Jošijui (640 – 609 pr. Kr.), Amono sūnui (žr. Sof 1, 1).
Pranašo Sofonijo laikais pamaldusis karalius Jozijas, uoliai siekdamas atgaivinti tikrąją dievogarbą, kurią žydai buvo beveik pamiršę, išnaikino savo liaudyje stabmeldystę. Jis atkūrė Saliamono šventyklos didybę, sunaikino pagoniškus aukurus, nužudė stabmeldžių šventikus ir įsakė visiems laikytis Mozės įstatymo.
Tačiau nepaisant karaliaus uolumo sugrąžinant tikrąjį tikėjimą, sunku buvo atversti į Dievą nuodėmėse paskendusią liaudį. Žydai, baimindamiesi karaliaus valdžios, nustojo atvirai tarnauti stabams, tačiau širdyse tebebuvo prisirišę prie pagoniškų nedorybių. Todėl Viešpats, sako Šventasis Raštas, nesutramdė rūstybės įniršio, sukilusio prieš Judą: „Jo dienomis Egipto valdovas faraonas Nekojas leidosi į žygį prieš Asirijos karalių Eufrato upės link. Karalius Jozijas išžygiavo užkirsti jam kelią, bet, susidūręs su juo mūšyje prie Megido, buvo užmuštas“ (4 Kar 23, 29). Tauta buvo subrendusi Dievo teismui, kuris netrukus turėjo ją ištikti.
Tokioje bedievystės ir pagoniškos tamsos aplinkoje Sofonijas spindėjo dievotumu kaip ryški žvaigždė nakty. Kaip tikras izraelitas, jis giliai sielojosi dėl savo tautiečių nedorybių, tačiau kaip Viešpaties sargybinis ir žvelgiantis į Dievo paslaptis mąstytojas, tyro proto ir širdies, jis karštai meldė savo tėvynainių sugrįžimo į tiesos kelią ir jų išgelbėjimo nuo pražūties. Ir štai, tarsi atsakas į šią maldą, „buvo Sofonijui Viešpaties žodis“ (Sof 1, 1). Dievas, regintis žmonių širdis, išsirinko jį savo pranašu ir įsakė pranešti apie baisias bausmes, kurios laukia žydų už jų nedorumą ir tarnavimą netikriems dievams. Vykdydamas Viešpaties įsakymą, Sofonijas leidosi per žydų miestus ir kaimus, visur ragindamas žmones taisytis ir atgailauti. Jo žodžio skelbimas nebuvo įmantrus, tačiau savo jėga ir gilumu priminė ugningas didžiųjų pranašų Izaijo ir Jeremijo kalbas.
„Štai ką sako Viešpats“, - taip pradėjo savo pranašavimą Safonijas, tęsdamas:
Šluote nušluosiu visa nuo žemės paviršiaus,
tai Viešpaties žodis.
3 Nušluosiu žmones ir gyvulius,
nušluosiu padangių paukščius ir jūros žuvis.
Parblokšiu nedorėlius,
išnaikinsiu žmoniją nuo žemės paviršiaus,
tai Viešpaties žodis.
4 Pakelsiu ranką prieš Judą
ir prieš visus Jeruzalės gyventojus.
Išnaikinsiu iš šios vietos
visas Baalo liekanas
ir patį stabmeldžių kunigų vardą.
Didžioji Viešpaties diena jau arti,
arti ir sparčiai artėja.
Klausykis, Viešpaties diena!
„Ji karti!“
galiūnas ten klykia!
15 Tai bus pykčio diena,
sielvarto ir skausmo diena,
pražūties ir siaubo diena,
tamsos ir sutemų diena,
juodų debesų diena,
16 diena rago garsų ir kovos šauksmų
prie įtvirtintų miestų
ir didingų tvirtovių bokštų.
17 Sukelsiu žmonėms tokį sielvartą,
kad jie vaikščios lyg akli.
Kadangi jie nusidėjo Viešpačiui,
jų kraujas bus išpilamas kaip dulkės
ir jų viduriai išverčiami kaip mėšlas.
18 Viešpaties pykčio dieną
nepajėgs jų išgelbėti
nei auksas, nei sidabras.
Jo pavydo ugnyje
bus sunaikinta visa žemė.
Visišką ir baisų galą jis padarys
visiems žemės gyventojams (Sof 1, 2–4, 14–18).
Pranešdamas judėjams apie gresiančias bausmes, Sofonijas taip pat pranašavo apie netrukus įvyksiantį pagonių tautų sunaikinimą. „Filistiniečiai, moabitai amonitai, etiopai, asirai, - sakė jis, - bus išnaikinti, jų žemės bus nusiaubtos, ir taps, kaip Sodoma ir Gomora, dilgėlių lauku, druskos dauba, amžina dykyne. Tai bus už jų išdidumą, nes jie tyčiojosi ir didžiavosi prieš Galybių Viešpaties tautą“ (plg. Sof 2, 5-10). Kreipdamasis vėl į savo gimtąją Jeruzalę, pranašas sielvartaudamas regi, kad jos nepamoko nedorų pagonių tautų bausmių pavyzdžiai ir ji toliau užsispyrusiai laikosi savo klaidų. „Jo pareigūnai – lyg riaumojantys liūtai, teisėjai – lyg vakaro vilkai, kurie nieko nepalieka rytui. Jo žmonės – išpuikę. Jo kunigai suteršia, kas šventa, ir iškraipo Įstatymą“ (plg. Sof 3, 3-5). Todėl, kalbėjo pranašas, „nedorasis miestas bus sunaikintas“, o drauge „žus Judo žemė“.
Tačiau Sofonijas neapsiribojo slogių įžvalgų skelbimu; jo pranašiškas žvilgsnis regėjo tuos maloningus laikus, kai pasirodys Izraelio Paguoda ir tautų Lūkestis, o su juo – džiaugsmas ir taika visai žemei. Sofonijas, dvasia žvelgdamas į būsimus laikus, sakė, kad ne visas Izraelis ir ne visa žemė bus sunaikinti didžiąją Viešpaties teismo dieną. Po rūsčių bausmių Viešpats duos likusioms tautoms švarią burną, – „apgaulingam liežuviui joje nebebus vietos“ (Sof 3, 2), – kad galėtų šauktis jo vardo ir drauge jam tarnauti. O iš Izraelio liks tik nuolankieji ir romieji, kurie rodys šventą pagarbą Viešpačiui. Šis Izraelio likutis nebedarys niekšybių ir todėl nurims, netrikdomas jokio savo priešo. Kalbėdamas apie šiuos palaimingus laikus, pranašas pamiršta išpranašautas baisias ir neišvengiamas negandas ir kupinas džiaugsmo sušunka:
Krykštauk iš džiaugsmo, Siono dukterie,
šauk, Izraeli!
Visa širdimi džiaukis ir džiūgauk,
dukterie Jeruzale!
15 Viešpats atšaukė tau skirtą nuosprendį,
jis nušlavė šalin tavo priešus.
Izraelio karalius, pats Viešpats, yra tavyje;
tau daugiau nebereikės bijoti nelaimės.
16 Tą dieną Jeruzalei bus sakoma:
„Nebijok, Sione, nenuleisk rankų!“
17 Viešpats, tavo Dievas,
pergalę teikiantis galiūnas, yra tavyje:
jis noriai džiaugsis tavimi,
atnaujins tave mylėdamas
ir džiūgaus dėl tavęs giedodamas (Sof 3, 14-17).
Šventoji Bažnyčia šiuose Sofonijo žodžiuose įžvelgia aiškią nuorodą į palaimingus mesijinius laikus apskritai ir ypač į Viešpaties Jėzaus Kristaus pergalingą įžengimą į Jeruzalę, kai visas Sionas – su palmių šakelėmis rankose, džiugesio šūksniais „Osana Dovydo sūnui“ – sveikino jį kaip Karalių, turintį būti savosios tautos viduryje. Štai kodėl Verbų sekmadienį yra paskirta skaityti parimiją – tam tikrą ištrauką – iš šventojo Sofonijo knygos, būtent iš tos vietos, kur pranašas kalba apie džiaugsmingąją dieną, kurios sulauks Sionas.
Šitai skelbė Sofonijas, išpranašaudamas rūsčias Dievo bausmes, kad paskatintų nusidėjėlius atgailauti, ir garsindamas beribį Viešpaties maloningumą, Dievo karalystės žemėje įsteigimą Pateptojo, Kristaus dienomis, kad vildamiesi tuo būtų paguosti ir sustiprinti nuolankieji.
Jis mirė tikėdamasis visuotinio prisikėlimo ir, kaip byloja tradicija, buvo palaidotas savo namuose.
Sofonijo knyga yra trijų dalių. Pirmojoje ir antroje jos dalyje rašoma apie teismo dieną, kuri ištiks ne tik Judo karalystę ir Jeruzalę, bet ir kitus miestus bei tautas dėl jų išpažįstamos nedorybių ir stabmeldystės. Sofonijas grasina ir didžiūnams, ir visiems, „kurie rengiasi svetimšalių apdarais“, t. y. stabmeldžiams, svetimų dievų garbintojams (Sof 1, 8). Perspėdamas, kad bus sunaikinti Judo karalystės priešai, jis suteikia vilties, kad Jeruzalės ir Judo likučių bus pasigailėta. Trečiojoje dalyje užrašyta džiaugsmo giesmė, pranašaujamas išgelbėjimas, po kurio visos tyros ir romios tautos visa širdimi pradės garbinti Viešpatį.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje Sofonijas minimas gruodžio 16 d. (3 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal Dmitrijaus Rostoviečio (1651-1709) sudarytą „Šventųjų gyvenimų knygą“ (1684-1705 m., išl. 1689-1705)
