Šventasis vienuolis Sabas Apšviestasis (Sabas Pašvęstasis (Pašventintasis); gr. Σάββας ὁ Ἡγιασμένος, lot. Sanctus Sabas, rus. Преподобный Са́вва Освященный, Са́вва Муталаскский) gimė V a. Mutalaskoje (dab. Talãsas, Turkija), Kapadokijoje, pamaldžioje krikščionių Jono ir Sofijos šeimoje. Jo tėvas buvo karvedys. Išvykęs į Aleksandriją tarnybos reikalais, jis su savimi pasiėmė žmoną, o penkerių metų sūnų paliko globoti dėdei. Kai berniukui sukako aštuoneri, jis įstojo į netoliese esantį šventosios Flavijanos vienuolyną. Gabus vaikas netrukus išmoko skaityti, uoliai išstudijavo Šventąjį Raštą. Tėvai bandė įkalbėti Sabą grįžti į pasaulį ir vesti, tačiau veltui.
Sulaukęs septyniolikos, jis davė vienuolystės įžadus ir pasišventė pasninkui bei maldai. Ir netrukus gavo Dievo dovaną daryti stebuklus. Po dešimties metų praleistų Flavianos vienuolyne, Sabas išvyko į Jeruzalę, o iš ten – į šventojo vienuolio Eutimijaus Didžiojo (†473, minėjimas sausio 20 d.) vienuolyną. Tačiau Eutimijas nusiuntė šventąjį Sabą pas abą Teoktistą, netoliese esančio vienuolyno, besilaikančio griežtų vienuoliškojo gyvenimo tvarkos taisyklių (regulos), vyresnįjį. Tame vienuolyne vienuolis Sabas buvo novicijum kol sulaukė trisdešimties metų. Mirus vyresniajam Teoktistui, jo įpėdinis palaimino vienuolį Sabą užsidaryti oloje: šventasis tik šeštadieniais palikdavo savo atsiskyrėlišką celę ir ateidavo į vienuolyną, dalyvaudavo pamaldose ir pavalgydavo maisto. Po kiek laiko vienuoliui buvo leista visai neišeiti iš savo celės, ir šventasis Sabas penkerius metus asketiškai pragyveno oloje.
Šventasis vienuolis Eutimijas atidžiai stebėjo jaunojo vienuolio gyvenimą ir, matydamas kaip jis dvasiškai auga, pradėjo imti jį su savimi į Ruvo dykumą (netoli Negyvosios jūros). Išvykdavo jie sausio 14 d. ir ten išbūdavo iki Verbų sekmadienio. Šventasis Eutimijas vadindavo šventąjį Sabą paaugliu – senoliu ir rūpestingai ugdė jį aukščiausiomis vienuoliškomis dorybėmis.
Eutimijui iškeliavus pas Viešpatį, šventasis Sabas paliko Laurą ir apsigyveno oloje netoli vienuolio Gerasimo Jordaniečio (†475 m., minėjimas kovo 4 d.) vienuolyno. Po kelerių metų pas vienuolį Sabą pradėjo rinktis mokiniai – visi, kurie norėjo vienuolinio gyvenimo. Taip atsirado Didžioji Laura (laura - didelio stačiatikių vyrų vienuolyno titulas). Gavę nurodymą iš Dievo (per ugnies stulpo ženklą), vienuoliai urve įrengė bažnyčią. 491 metais Jeruzalės patriarchas įšventino šventąjį Sabą kunigu.
Šventasis Sabas įsteigė dar kelis vienuolynus. Šv. Sabos Apšviestojo Laura yra vienas seniausių vienuolynų, įkurtas apie 484 m. Jordano upės vakariniame krante, Judėjos dykumoje, Kedrono slėnyje. Vienuolynas priklauso Jeruzalės Stačiatikių Bažnyčios jurisdikcijai.
Be to, Šventasis Sabas sunormavo vienuolyno pamaldų tvarką ir gyvenimo taisykles, parašė pirmąjį bažnytinių apeigų statutą, vadinamąjį „Jeruzalės Tipikoną“, kurį priėmė visi Palestinos, o vėliau ir kitų šalių vienuolynai. Rusios žemėse jis plačiai ėmė plisti nuo metropolito Kiprijono (Kijevo, Lietuvos ir Visos Rusios metropolito, †1406) laikų. Rusijos Stačiatikių Bažnyčioje šis Tipikonas po patriarcho Nikono (†1681) reformos tapo pagrindiniu. Juo iki šiol naudojasi nemažai vienuolynų.
Užtariant šventajam Sabai įvyko daug stebuklų: lauros viduryje ištryško šaltinis, per sausrą pradėjo gausiai lyti, buvo išgydomi ligoniai ir apsėstieji.
Šventasis iškeliavo pas Dievą 532 metais.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje Šventasis vienuolis Sabas minimas gruodžio 18 d. (5 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal tradicinį Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje pateikiamą Šventųjų gyvenimų aprašymą
