Teisusis Jõnas Kronštatiẽtis (rus. Иоа́нн Кроншта́дтский) – XIX - XX amžių šventasis, stebukladarys.
Jonas Iljičius Sergijevas (rus. Иоа́нн Ильи́ч Се́ргиев) gimė 1829 metų spalio 19 dieną neturtingo bažnyčios lektoriaus, djako šeimoje Surõs kaime (rus. Су́ра), Pìnegos apskrityje (rus. Пи́нежский уе́зд), Archángelsko gubernijoje. Pakrikštytas buvo Jonu, šventojo vienuolio Jono iš Rilõs (Riliẽčio) († 946), Bulgarijos globėjo, garbei.
1839 m. jis įstojo į Archangelsko parapijinę mokyklą. Iš pradžių skaityti ir rašyti jam, kaip ir šventąjam vienuoliui Ser̃gijui Radonežiẽčiui († 1392), sekėsi sunkiai, bet įgyti gebėjimą mokytis, kaip ir Sergijui, padėjo malda, tad mokyklą baigė būdamas pirmūnu. Tada jis įstojo į Archángelsko dvasinę seminariją, kurioje mokėsi iki 1851 metų, o tais pačiais metais už pažangumą buvo išsiųstas, valstybės lėšomis, studijuoti į Sánkt Peterbùrgo dvasinę akademiją, kurią baigė 1855 metais ir gavo teologijos kandidato laipsnį.
Pasak tėvo Jono, studijuodamas dvasinėje akademijoje jis sapne regėjęs save, vilkintį kunigo apdarais ir tarnaujantį Kronštãto miesto Šventojo Andrė̃jaus katedroje, kurioje niekada nebuvo lankęsis. Sapną jis palaikė paraginimu iš aukščiau, todėl kai po kelių dienų gavo pasiūlymą vesti tos pačios katedros rektoriaus protojerėjaus Konstantìno Nesvìtskio (rus. Константин Несвицкий) dukterį Jelizavètą (rus. Елизавета), iškart sutiko. Pirmame oficialiai parengtame jo gyvenimo ir darbų aprašyme sakoma, kad „kun. Jono santuoka [...] buvo tik fiktyvi, reikalinga jam pridengti jo pasiaukojančius ganytojiškus darbus“ (Jordanville, N.Y., 1964 m., p.7).
1855 metais jis buvo įšventintas kunigu. Kai pirmą kartą įžengė į Kronštato Šventojo Andrėjaus katedrą, sustojęs ant slenksčio nustėro: šventovę prieš daug metų jis ne sykį regėjo savo vaikiškose vizijose.
Nuo tada tėvas Jonas ir pradeda savo nenuilstančio pamokslininko tarnystę bažnyčioje ir privačiose vietose, nuolat užsiima labdara, dėsto gimnazijoje, Kronštatè įkuria namus vargšams. Jo pastangomis 1899 metais prie „Religinio ir dorovinio švietimo draugijos“ Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios buvo įkurta „Šv. Jono Krikštytojo blaivybės brolija“. Tais pačiais metais jis įsteigė moterų vienuolių bendruomenę, kuri 1900 m. buvo pertvarkyta į Surõs Jono Teologo vienuolyną.
Šlovė apie jį, kaip garsų ganytoją, pamokslininką ir stebukladarį (išgijimų išties yra daug) greitai pasklido po šalį, pasiekė ir Lietuvą. Į Kronštatą atvykdavo dešimtys tūkstančių maldininkų. Pats tėvas Jonas, vadintas „visos Rusiõs tėveliu“, nuolat keliavo po šalį, lankydamas atokiausius jos kampelius. Beveik kasdien jis švęsdavo Dieviškąją Liturgiją, ragindamas savo tikinčiuosius kuo dažniau priimti Šventąją Komuniją. Dar labiau jis išgarsėjo išleidus jo dvasinius dienoraščius (žinomiausia knyga Моя жизнь во Христе [Mano gyvenimas Kristuje], 1894).
Tėvas Jonas Kronštatietis norėjo tapti vienuoliu ir būti misionieriumi, skelbiančiu krikščionybę Sibiro ir Amerikos tautoms. Matydamas, kad sostinės gyventojai „pažįsta Kristų ne geriau nei kokios nors Patagonijos laukiniai“ (Большаков Н. И. Источник живой воды. Жизнеописание Иоанна Кронштадтского, 1910), jis nusprendė niekur nevykti. Kronštatas, kur po šventimų jį išsiuntė, buvo ne tik karinio jūrų laivyno bazė, bet ir asocialių asmenų ištrėmimo bei gausybės elgetų ir darbininkų gyvenamoji vieta. Ir tapo miestu, kur jis gyveno ir misionieriavo visą likusį savo gyvenimą.
Kronštate tėvas Jonas lankė „lūšnas, landynes ir vargšų būstus. Jis guodė pamestas motinas, prižiūrėjo jų vaikus, kol motina skalbė; pagelbėdavo pinigais; protindavo ir mokydavo girtuoklius; visą savo algą išdalindavo vargšams, o kai nelikdavo pinigų, atiduodavo apsiaustą, batus ir pats basas grįždavo namo" (И.К.Сурский. Отец Иоанн Кронштадский, 1938). Dėl šių priežasčių vienu metu jo atlyginimą atiduodavo ne jam, o jo žmonai. Savo dienoraštyje jis paliko įrašą, liudijantį, jog pirmą kartą jis suvokė, kad ligonis išgijo dėl jo tikėjimo maldos, 1867 metais: „Viešpatie! Dėkoju Tau, nes dėl mano maldos, uždėjus man kunigiškas rankas, Tu išgydei berniuką (Kostyliovą). 1867 vasario 19 d. [...]".
Tėvo Jono dienotvarkė buvo labai įtempta. Keldavosi apie ketvirtą valandą ryto, po pamaldų Kronštato katedroje, kurios baigdavosi apie vidurdienį, aplankydavo Kronštato svečius ir vietos gyventojus, pasikvietusius jį dėl vienokių ar kitokių reikalų (dažniausiai pasimelsti prie ligonio lovos). Vėlai vakare, dažnai po vidurnakčio, tėvas Jonas grįždavo namo. Per gavėnią jis atšaukdavo didesnes kasdienes keliones, Andrėjaus katedroje klausydavosi tikinčiųjų išpažinčių. Kadangi norinčiųjų atlikti išpažintį būdavo labai daug, dažnai tai trukdavo nuo vidudienio, pirmos ar antros valandos, iki antros valandos ryto, o kartais išpažinčių jis klausydavosi iki pat rytinių pamaldų. Tik apie vienuoliktą valandą vakaro, būdamas labai pavargęs, jis pusvalandžiui darydavo pertrauką, kad pabūtų gryname ore ir atgautų jėgas. Dažnai dieną jis neturėdavo galimybės net pavalgyti. Miegojo labai trumpai, ne visada net 3-4 valandas. Pagal tokį dienotvarkę jis kasdien gyveno kelis dešimtmečius.
Kaip kunigas tėvas Jonas buvo „novatorius“, dėl ko neretai sulaukdavo kitų dvasininkų, valdininkų nepritarimo, netgi pasmerkimų. Ir už itin emocingus (pasak liudininkų, jis dažnai pamokslaudamas verkė) pamokslus, ir už raginimą dažnai priimti Komuniją (tais laikais buvo įprasta Komuniją priimti du ar net vieną kartą per metus, gavėnios laikotarpiu), o ypač už neįprastą požiūrį į išpažintį.
Kadangi neretai fiziškai buvo neįmanoma priimti visų tikinčiųjų atskirai, tėvas Jonas darydavo taip: tardavo žodį apie atgailą, kurio klausydamiesi daugelis susigraudindavo, o paskui visų paprašydavo garsiai, kad jis girdėtų, pasakyti savo nuodėmes; po to išeidavo kelios dešimtys kunigų ir suteikdavo išrišimą. „O kai atgailaujantieji prieidavo prie Taurės priimti Komunijos, įžvalgus šventasis daugeliui pasakydavo: „Jūs neatgailavote, Komunijos priimti negalite“. Tai buvo ne bendra išpažintis, bet vieša išpažintis, kai visi galėjo išgirsti kitų nuodėmes.“ (Амвросий (Юрасов), Исповедь. В помощь кающимся, 2014)
XIX amžiaus pabaigoje Jonas Kronštatietis buvo taip mylimas ir laukiamas, kad paskelbus apie jo atvykimą, bet kur iš anksto susirinkdavo daugybė žmonių; aplink jį besibūriuojantys tiesiogine prasme „plėšė jo drabužius“ (pasakojama, kad Rygos gyventojai jo kunigišką apsiaustą suplėšę į skutelius, kad kiekvienas turėtų jo „gabalėlį“), byloja to meto liudininkai (Сурский И. К. Отец Иоанн Кронштадтский).
Šventojo Andrėjaus katedroje Kronštate tėvas Jonas tarnavo 53 metus (1855-1908). 1908 metų lapkritį jis sunkiai susirgo ir pradėjo ruoštis mirčiai. Tų pačių metų gruodžio 10 dieną visuotinai žinomas ganytojas celebravo paskutinę Liturgiją, o po to Šventąją Komuniją priimdavo namuose.
Mirė 1908 metų gruodžio 20 dieną 7.40 ryto. Jo laidotuvės įvyko bendrai meldžiantis daugybei vyskupų, kunigų ir šimtatūkstantinei miniai.
Kanonizuotas tėvas Jonas 1990 metų birželio 14 dieną.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje Jonas Kronštatietis minimas spalio 19 dieną (lapkričio 1 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių), sausio 2 (gruodžio 20) ir birželio 14 (1) dieną.
Pagal: Bažnyčios mokslinis centras „Stačiatikių enciklopedija" (ЦНЦ „Православная энциклопедия"; pravenc.ru); Enciklopedija „Drevo" (Энц. „Древо", церковно-исторический ресурс; drevo-info.ru
VIENAS YRA MANO ŠIRDIES DIEVAS
Kelios mintys
Vienas yra mano širdies Dievas, mano Viešpats ir mano Dievas, ir Jis man - viskas, kaip ir regimajam bei neregimajam pasauliui, kurį Jis sukūrė iš nieko. Todėl negaliu prie nieko, išskyrus savo Dievą, prisirišti ir su viskuo, ką turiu, privalau nesigailėdamas išsiskirti, kaip su dulkėmis po mano kojomis, ir savo širdyje puoselėti vieną meilę Dievui ir artimui, priimtam Kristuje į dieviškosios prigimties bendrystę. Būkime dieviškosios prigimties dalininkai, pabėgę nuo sugedimo, pasaulyje skleidžiamo geidulių (2 Pt 1, 4). Dabar esame Dievo vaikai (Jn 3, 2). Blogis, kaip velnio vaikas, tegul nė akimirką nepaliečia mūsų širdies, taip pat ir puikybė, pasipūtimas, pavydas.
***
Tas, kuris padabino dangų žvaigždėmis, argi negalėjo labiau už dangų išpuošti savo mintinį Dangų, Švenčiausiąją Mergelę Mariją? Tas, kuris žemę išmargino įvairiomis spalvomis ir užliejo kvapais, argi negalėjo išpuošti savo žemiškosios Motinos visais dorybių žiedais ir pripildyti ją visų dvasinių aromatų? Išties. Valdovė tapo Dievo dangus ir Jo šventovė, išdabinta visomis dorybių spalvomis ir kvapnesnė už visus žemės aromatus. O, jeigu dieviškasis maloningumas ir mane, niekingajį išdabintų savo Nekalčiausiosios Motinos maldomis, jeigu ir mane, nešvarų, padarytų kvepiančiu! Dievui viskas įmanoma. Jūsų nuodėmės raudonos kaip kraujas, bet aš jas padarysiu baltas kaip sniegas (Iz 1, 18).
***
Nuostabų Kristaus gimimą išvydę, nusigręžkime nuo tuštybių pasaulio ir kreipkim mintis į Dieviškąjį. Dievas nužengs iš dangaus, kad mus pakeltų į dangų (žr. akatistą Jėzui Saldžiausiajam, kondakas 8), o velnias ir kūnas mus tempia prie žemės. Kristus kviečia ir traukia į amžinąjį gyvenimą, bet velnias gundo laikinuoju gyvenimu ir pririša mus prie laikinojo, amžinąjį paslėpdamas tamsoje arba užleisdamas ant žmogaus netikėjimą amžinuoju. Pastebėkit jo kėslus ir nesileiskite suvedžiojami žemiškuoju gyvenimu.
Versta iš: Иоанн Кронштадтский, Моя жизнь во Христе, М., 1894
