Šventieji Simeònas (Diẽvo) Priėmė́jas ir prãnašė Onà (gr. Συμεών ο Θεοδόχος και Άννα η Προφήτιδα, lot. Simeon et Anna prophetissa, rus. Симео́н Богоприимец и пророчица Анна) – dievobaimingi ir pamaldūs I amžiaus teisieji jeruzaliečiai, minimi Luko evangelijoje ir apokrifininiuose šaltininiuose.
Simeonas - Luko evangelijos antrame skyriuje minimas teisusis. Evangelistas apie Simeoną pateikia tik trumpą informaciją, kai kurios jo biografijos smulkmenos žinomos iš apokrifinių šaltinių.
Pasak tradicinių legendų, Simeonas buvo vienas iš septyniasdešimt dviejų mokslininkų vertėjų, kuriems Egipto valdovas Ptolemėjas II (gr. Πτολεμαῖος Β' Φιλάδελφος, lot. Ptolemaeus II Philadelphus; 308 pr. Kr. - 245 pr. Kr.; valdė 285 pr. Kr. — 246/245 pr. Kr.) pavedė išversti Šventąjį Raštą iš hebrajų į graikų kalbą (Septuagintą). Kai Simeonas vertė Izaijo knygą ir perskaitė žodžius: „Štai mergelė pradės ir pagimdys sūnų, ir jis bus vadinamas vardu Emanuelis (Dievas su mumis)“ (Iz 7, 14), jis pamanė, kad vietoj „mergelė“ turėjo būti „moteris“, ir kad jo pareiga ištaisyti tekstą. Tačiau Viešpaties Angelas sustabdė Simeono ranką ir patikino jį, kad nemirs, kol pats neįsitikins Izaijo pranašystės teisingumu.
Ši tradicija turi labiau simbolinį, o ne realų pagrindą, nes tuo metu, kai pasirodė Gelbėtojas, Simeonui būtų buvę apie 270 metų. Taip legendą suprato ne vienas Bažnyčios mokytojas, šventieji tėvai (kaip antai šventasis Nikodemas Agiorietis (gr. Νικόδημος ο Αγιορείτης, Nicodemus Hagiorita; †1809). Dažnai ji pasakojama todėl, kad oponuoja racionalistinei egzegezei, neigiančiai mesijinę šios Izaijo pranašystės prasmę, ir vaizdžiai perteikia ortodoksalų jos aiškinimą.
O remiantis kitais pasakojimais, Simeonas buvo žymaus žydų religinio veikėjo Hilelio (hebr. הִלֵּל Hīllēl, gr. Χιλλέλ, lot. Hillel; 75 pr. Kr. – †8 po Kr.) sūnus ir šventojo išmintingojo Pauliaus mokytojo Gamalielio (hebr. גמליאל הזקן, gr. Γαμαλιήλ, lot. Gamaliel; †52) tėvas (Apd 22, 3). Manoma, kad jo namai stovėjo Katamone (gr. Καταμόνας, lot. Catamonus).
Stačiatikių Bažnyčios giesmėse Simeonas vadinamas „kunigu“, „šventuoju kunigu“, „atnašaujančiu teisėtas aukas“ ir „kraujo aukomis apvalančiu Izraelio žmones“. Pagal Jokūbo protoevangeliją, Simeonas tapo Jeruzalės šventyklos kunigu po to, kai joje buvo nužudytas Zacharijas, Jono Krikštytojo tėvas (Jokūbo protoevangelija, 24, 4):
„Po tų trijų [gedulo] dienų suėjo pasitarti kunigai, ką paskirti į jo vietą. Ir burtas krito Simeonui. Jam Šventosios Dvasios buvo lemta neregėti mirties, kol nebus Kristaus išvydęs žmogaus kūnu.”
Apie tai, kad Simeonas buvo kunigas, taip pat rašė šventasis Atanazas Didysis (gr. Ἀθανάσιος ὁ Μέγας, lot. Athanasius Alexandrinus; †373) savo knygoje apie bendrą Tėvo ir Sūnaus prigimtį, Kirilas Jeruzalietis (gr. Κύριλλος Ἰεροσολύμων, lot. Cyrillus Hierosolymitanus; †386) savo žodyje apie Viešpaties Sutikimą, Epifanijus Kiprietis (gr. Ἐπιφάνειος Κύπρου, lot. Epiphanius Salaminis; †403) tekste apie Senojo Testamento tėvus.
Praėjo ne vieneri metai nuo Viešpaties pažado. Kai Švenčiausioji Viešpaties Motina atnešė Kristų į šventyklą, Šventosios Dvasios paragintas, dievobaimingasis senolis atėjo į šventyklą. Paėmęs ant rankų Kūdikį ir, šlovindamas Dievą, prabilo (Lk 2, 29):
„Dabar, Viešpatie, tu atleidi savo tarną, kaip esi pažadėjęs, ramų, nes mano akys išvydo tavo išgelbėjimą, kurį tu prirengei visų tautų akivaizdoje - apreiškimo šviesą pagonims ir savo tautos, Izraelio, garbę”. (Lk 2, 29; čia ir toliau vert. Jurėnas)
Simeono pasakyti žodžiai tapo garsiąja malda „ Dabar atleidi, Viešpatie, savo tarną” (gr. Νῦν ἀπολύεις τὸν δοῦλόν σου, Δέσποτα, lot. Nunc dimittis, servum tuum, Domine, slav. Ныне отпущаеши раба Твоего, Владыко), pavadinta „Simeono Dievo Priėmėjo giesme“, giedama vakarinių pamaldų pabaigoje ir „Padėkos maldose priėmus Šventąją Komuniją" po Dieviškosios Liturgijos.
Po to Simeonas kreipėsi į Dievo Motiną pranašiškais žodžiais (Lk 2, 34-35):
„Štai šitas padėtas daugelio puolimui bei prisikėlimui Izraelyje - o ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, - kad būtų apreikštos daugelio širdžių mintys.“
Ši pranašystė vėliau tapo Dievo Motinos ikonos „Piktų širdžių Ramintoja“ arba „Simeono pranašystė“ tema (Dievo Motina su septyniais kalavijais, įsmeigtais į jos širdį: po tris dešinėje ir kairėje, vienu apačioje), o pats įvykis, žmonijos susitikimas senolio Simeono asmenyje su Dievu - krikščioniškąja Viešpaties Sutikimo švente.
Krikščioniškoji tradicija teigia, kad Simeonas mirė praėjus kelioms dienoms po Sutikimo įvykių šventykloje. Palaidotas buvo Katamone, šalia jo namo sode įrengtoje šeimos kapavietėje.
VI amžiuje Šventojo Simeono palaikai iš Palestinos buvo perkelti į Konstantinopolį ir saugomi Chalkopratijos Dievo Motinos bažnyčioje (gr. Παναγίας των Χαλκοπρατείων), buvusioje į šiaurės vakarus nuo Šventosios Sofijos katedros, kurioje taip pat saugotos apaštalo Jokūbo, Viešpaties brolio, ir pranašo Zacharijo, Jono Krikštytojo tėvo, relikvijos. 1200 metais jas matė keliauninkas iš Naugardo (Novgorodo) Antonijus (Antanas) Naugardietis, būsimasis Naugardo arkivyskupas, šventasis (1212-1220; †1232).
1204 metais, Vakarų kariaunoms užėmus Konstantinopolį, venecijiečiai - Petras Stenas (Petrus [Πέτρο] Steno), Angelas Drusianas (Angelus [Άγγελο] Drusiano) ir Andrius Balduinas (Andreas [Ανδρέα] Balduino) - jas išvežė į Veneciją, tačiau laivas prisišvartavo Zadare, dabartinėje Kroatijoje (gr. Ζάνταρ, lot. Jadera; kroat. Zadar). 2010 metais Katalikų Bažnyčios atstovai relikvijas perdavė Jeruzalės Stačiatikių Bažnyčiai, kad jos būtų saugomos Jeruzalėje esančiame teisiojo Simeono (Katamono) vienuolyne (gr. ῾Ιερα Μονὴ Καταμόνας). Simeono Priėmėjo kapas yra vienuolyno bažnyčios kairėje. Dalis relikvijų saugomos ir Kroatijos Zagorjės mieste bei Venecijoje, San Simeone Profeta bažnyčioje.
Apie Oną evangelistas Lukas pateikia dar mažiau informacijos, nei apie Simeoną.
Ona, pasak Luko, buvo pamaldi našlė, Fanuelio duktė iš Asero giminės, gyvenusi Jeruzalėje: „ji buvo labai pasenusi, nuo savo mergystės išgyvenusi septynerius metus su vyru ir viena sau kaip našlė iki aštuoniasdešimt ketverių metų.“ (Lk 2, 36). Tą dieną, kai tėvai atnešė kūdikį Jėzų į Jeruzalės šventyklą, kad paaukotų Dievui padėkos ir apsivalymo auką, ten buvo ir Ona - ji „neatsitraukdavo nuo šventovės, bet pasninkais ir maldomis tarnaudavo Dievui naktį bei dieną” (Lk 2, 37).
Ona yra vienintelė moteris, kuri Naujajame Testamente vadinama „pranaše“. Gali būti, kad šventasis Lukas ją lygina su Senojo Testamento pranašėmis, tokiomis kaip Debora ar Judita, kuri sulaukė 105 metų amžiaus ir kai jos vyras mirė ir buvo palaidotas, daugiau nebeištekėjo (Jdt 16, 23). O Onos nuolatinį buvimą šventovėje galima paaiškinti tuo, kad egzistavo specialus našlių, Jeruzalės šventykloje turėjusių savo tarnystę (pvz., maldos), „rangas”. Po to, kai Simeonas palaimino Mariją ir Juozapą, Ona „tą pačią valandą priėjusi, dėkojo Dievui”, o po to išvyko skelbti gerosios naujienos apie Tą, Kuris išgelbės, „visiems, kurie laukė Jeruzalės atpirkimo“ (Lk 2, 38).
Iki Kristaus Gimimo visi teisieji gyveno tikėdami, kad ateis Mesijas, ir laukė Jo pasirodymo. Paskutiniams Senosios Sandoros teisiesiems Simeonui ir pranašei Onai buvo dovanota malonė sutikti Jį. Simeonas ir Ona Jėzuje atpažino Dievo Žadėtąjį – Tą, su kuriuo prasidėjo Naujoji Sandora ir kuris atėjo apsigyventi kiekviename, kas tik to išgelbėjimo laukia.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje Šventasis teisusis Simeonas ir pranašė Ona minimi vasario 16 dieną (vasario 3 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal: Bažnyčios mokslinis centras „Stačiatikių enciklopedija" (ЦНЦ „Православная энциклопедия"; pravenc.ru); Enciklopedija „Drevo" (Энц. „Древо", церковно-исторический ресурс; drevo-info.ru); Ökumenisches Heiligenlexikon heiligenlexikon: heiligenlexikon.de; Ορθόδοξος Συναξαριστής.Ημερολόγιοde: saint.gr
