Šventasis vienuolis Antãnas Didỹsis (Antãnas Atsiskýrėlis, Antãnas Eremìtas, Antãnas Vienuõlis, Antãnas Tebiẽtis; gr. Αντώνιος ο Μέγας, kopt. à.NTO)Nioc, arab. القديس أنطونيوس الكبير, lot. Antonius Anachoreta, Antonius Abbas, Antonius Eremita Aegyptius, rus. Анто́ний Вели́кий, Анто́ний Еги́петский) – stebukladarys, dykumų Tėvas, pirmųjų krikščionių vienuolių bendruomenių įkūrėjas. Pauliaus Tebiečio mokinys.
Gimė Antanas apie 251 metus Komoje (Aukštutinis Egiptas), turtingų koptų krikščionių šeimoje. Nuo pat vaikystės pasižymėjo išskirtiniu pamaldumu. Kai mirė tėvai, liko su mažamete sesute vieni; tuomet jam buvo dvidešimt. Kaip pasakojama jo gyvenimo aprašymuose, kartą įžengęs į šventovę, jis išgirdo Evangelijos žodžius: „Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“ (Mt 19, 21). Netrukus, siekdamas kuo tiksliau sekti Evangelijos žodžiais, Antanas atsisakė tėvų palikimo ir ėmė šelpti savo kaimo vargšus. Tada jį privertė susimąstyti kiti Jėzaus žodžiai: „Nesirūpink rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo“ (Mt 6, 34). Antanas savo seserį patikėjo jam pažįstamoms merginoms ir netoli savo kaimo, vadovaujamas vieno senolio, pradėjo asketines praktikas ir tarnystę Dievui. Bet gan greitai jis paliko senolį ir išėjo į Tebaidės dykumą.
Pradžioje gyveno oloje netoli savo gimtųjų namų, o paskui, pasiėmęs pusmečiui duonos atsargų, apsigyveno karinių įtvirtinimų griuvėsiuose Pispire, Nilo pakrantėje. Atsiskyręs, tik priimdamas atėjusius jo aplankyti ir paklausti patarimų žmones, jis čia išbuvo apie 20 metų (286–305). Vienintelis Antano maistas buvo duona ir vanduo, kurių jis niekada neragaudavo iki saulėlydžio, o kartais valgydavo tik kartą per dvi, tris ar keturias dienas. Jis dėvėjo ašutinę bei avikailį ir dažnai klūpėjo maldoje, nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Ir nuolat kovodavo su demonais, pačiu šėtonu, patirdamas baisiausius gundymus, kurie vėliau dažnai vaizduoti krikščioniškoje ikonografijoje.
Pasakojama, kad piktasis ir demonai, pasirodydavę kaip pabaisos, net jį sunkiai sužeisdavo. Vieną naktį velniai plakė jį taip smarkiai, kad jį tokioje būklėje suradęs bičiulis pamanė, jog šis jau miręs, ir ėmė nešti namo. Tačiau Antanas atsigavo ir įtikino bičiulį, kad šis, nepaisydamas jo žaizdų, neštų jį atgal į jo būstą. Ten, parkritęs iš silpnumo, jis demonams metė iššūkį, sakydamas: „Aš jūsų nebijau, jūs negalite manęs atskirti nuo Kristaus meilės“. Pasakojama, kad kai Antanas nebepajėgė ištverti dvasinių kančių, pasirodęs savo šlovėje Kristus pasakęs, kad visą laiką buvo su juo. Tada Antanas davė dar sunkesnius įžadus – su atėjusiais pas jį žmonėmis kalbėdavosi per siaurą sienoje padarytą angą. Po 305-ųjų, praėjus dvidešimčiai vienatvės metų, jis sutiko vesti juos į šventumą – pradėjo burti vienuolių bendruomenę iš netoli Pispiro įsikūrusių jo pasekėjų. Taip buvo įkurtas pirmasis vienuolynas.
Imperatoriaus Maksimino (valdė 305-313 m.) persekiojimo laikais, 311 metais, jis buvo nuvykęs į Aleksandriją, kad padėtų persekiojamiems krikščionims, drąsino juos, pasirodydamas ten, kur buvo pavojingiausia.
Po 313 metų Milano ediktų, aprimus krikščionių persekiojimams, Antanas pasitraukė į Rytų dykumą ir įsteigė vienuolyną (lig šiol išlikęs Šventojo Antano vienuolynas). Ten, nenorėdamas kitų apsunkinti, nedideliame lauke pats užsiaugindavo sau maisto. Retkarčiais jis aplankydavo tuos, kurie jam vadovaujant Tebaidėje buvo pradėję vienuolišką gyvenimą. Tada jis susitiko su šventuoju Pauliumi Tebiečiu, dykumoje gyvenusiu apie 90 metų. Rašoma, Paulius jam pasakęs, kad krikščionių persekiojimams Romos imperijoje pasibaigus atsirado kita grėsmė – arijonizmo erezija.
Apie 350 metus, Atanazo Didžiojo primygtinai kviečiamas, Antanas dusyk lankėsi Aleksandrijoje, kur dalyvavo ginčuose su arijonais ir pasisakė prieš arijonizmą. Ir vykusiame susirinkime paneigė gandus apie savo pažiūras – arijonizmo šalininkai, norėdami patraukti abejojančius į savo pusę, melagingai tvirtino, kad Antanas taip pat buvo jų gretose. Garsaus asketo pasirodymas labai paveikė žmones. Jie ėjo pas jį ir laukė iš jo stebuklų. Į pabaigą ėjo paskutinės senolio gyvenimo dienos. Grįžęs į savo dykumą jis mirė, sulaukęs 105 metų amžiaus.
Tradicija byloja, kad gyvenimo pabaigoje Antanas turėjo gausų būrį – net 6000 mokinių ir pasekėjų. Tačiau rašytinėje hagiografijoje minimi tik du mokiniai. Jiems, lydėjusiems Antaną paskutiniuosius 15 metų, jis uždraudė atskleisti jo palaidojimo vietą – bijojo sudievinimo. Antano biografas šventasis Atanazas vėliau rašė, kad vien žinojimas, kaip gyveno šventasis Antanas, yra geras kelrodis siekiant dorybių.
Aleksandrijoje 561 metais rastas jo kapas, palaikai 635 metais perkelti į Konstantinopolį, o 980 metais į Prancūziją, kur Saint-Antoine-l'Abbaye saugomi ir dabar.
Informacijos apie jį daugiausia yra šventojo Atanazo Didžiojo (†373) hagiografiniame veikale „Antano gyvenimas“, parašytame tikriausiai 357 metais, taip pat graikiškose „Apophtegmata Patrum“ („Tėvų pamokymai“) versijose, koptų kalba parašytame Antano pamokomųjų posakių rinkinyje, šventojo vyskupo Paladijaus Elenapoliečio (gr. Παλλάδιος Ελενουπόλεως; †420) pasakojimų apie Egipto dykumų Tėvus knygoje (gr. Λαυσαϊκή Ιστορία, lot. Historia Lausiaca), parašytoje apie 419-20 metus, ir IV-V pradžios pasakojimų apie Egipto vienuolius rinkinyje „Egipto vienuolių istorija“ (gr.῾Η κατ᾿ Αἴγυπτον τῶν μονάχων ἱστορία), palaimintojo Jeronimo (†420) veikale „Apie įžymius vyrus“ (lot. De viris illustribus), Bažnyčios istorikų Sokrato Scholastiko (gr. Σωκράτης ὁ Ἱστορικός arba Σχολαστικός, lot. Socrates Scholasticus; †439) ir Sozomeno (gr. Σαλαμίνιος Ερμείας Σωζομενός, lot. Sozomenus; †450), Rufino (gr. Ρουφίνος, lot. Rufinus, †~ 410) veikaluose.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje šventasis Antanas Didysis minimas sausio 30 dieną (17 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
TĖVO ANTANO PAMOKYMAI
Kartą Antanas gavo raštą iš imperatoriaus Konstantino, kad turi atvykti į Konstantinopolį, ir ėmė svarstyti, ką reikia daryti. Jis paklausė tėvo Pauliaus, savo mokinio: „Ar man eiti?“ Šis jam atsakė: „Jeigu eisi, būsi vadinamas Antanu, o jei neisi – tėvu Antanu!“
Tėvo Antano posakis: „Aš mačiau visas priešo pinkles, išskleistas žemėje. Todėl aš ėmiau dejuoti ir kalbėti: „Kaip gi galima jų išvengti?“ Ir išgirdau, kaip vienas balsas man sakė: „Nuolankumu!“
Jis vėl kalbėjo: „Kas sėdi tyruose ir puoselėja vidinę ramybę, išsigelbėja nuo trijų kovų: girdėjimo, kalbėjimo ir regėjimo. Jam lieka vesti tik vieną kovą: prieš netyrumą“.
Buvo vienas žmogus, kuris išėjo į tyrus medžioti laukinių žvėrių. Jis pamatė, kaip tėvas Antanas su broliais pramogauja, ir pasipiktino tuo. Kadangi senis norėjo jam paaiškinti, kad kartais reikia būti atlaidžiam broliams, ėmė kalbėti: „Įdėk strėlę į lanką ir įtempk!“ Šis padarė tai. Tada jis tarė: „Įtempk labiau!“ Šis įtempė. Jis vėl paragino: „Tempk!“ Tada medžiotojas atsakė: „Jeigu aš be saiko tempsiu, lankas sulūš“. Tuomet senis pamokė jį: „Taip yra ir su Dievo darbu. Jeigu mes be saiko laikysime brolius įtampoje, jie greitai pavargs. Todėl reikia kartkartėmis broliams padėti“. Kai medžiotojas tai išgirdo, susimąstė ir, pelnęs daug naudos, atsisveikino su tėvu. O broliai sustiprėję grįžo į savo vietą.
Jis sakė: „Visada turėk Dievo baimę prieš akis. Prisimink Tą, kuris duoda mirtį ir gyvenimą [1 Sam 11, 6]. Nekęskite pasaulio ir visko jame. Nekęskite bet kokios kūno ramybės. Nusikratykite šio gyvenimo, kad gyventumėte Dievui. Pagalvokite apie tai, ką jūs esate Dievui pažadėję, nes to Jis iš jūsų pareikalaus teismo dieną. Kęskite alkį, troškulį, nuogumą, naktinius budėjimus, liūdėkite, verkite, vaitokite savo širdyje, tirkite, ar jūs esate verti Dievo, niekinkite kūną, kad išgelbėtumėte savo sielas“.
Tėvas Antanas kalbėjo: „Ateina laikas, kada žmonės išprotės, o kai pamatys ką nors, kas nėra beprotis, tuoj sukils prieš jį ir sakys: „Tu šėlsti!“ Todėl, kad jis nebus į juos panašus“.
Pagal: „Stačiatikių enciklopediją“ (ЦНЦ „Православная энциклопедия"; W. Nyssen, B. Miller, Weisung der Väter, Paulinus-Verlag, Trier, 1986
