Šventasis vienuolis Benedìktas Nursiẽtis (gr. Βενέδικτος ο εκ Νουρσίας, lot. Benedictus Nursiae, rus. Венеди́кт Нурси́йский) – stebukladarys, vienuolyno ant Kazìno (gr. Κασῖνον, lot. Casīnum) kalno Kampãnijoje (gr. Καμπᾱνία, lot. Campānia) įkūrėjas, igumenas, vienuoliškojo gyvenimo Vakarų̃ Euròpoje pradininkas.
Gimė Benediktas Ùmbrijos (gr. Οὐμβρία, lot. Umbria) srityje (dab. vidurinė Italija), Nùrsijoje (gr. Νουρσία, lot. Nursia) 480 metais. Kai Benediktui buvo 14, tėvai jį išsiuntė studijuoti mokslų į Romą, tačiau pasibaisėjęs jį supančiu amoralumu, nusprendė pašvęsti save kitokiam gyvenimui.
Pradžioje šventasis Benediktas darbavosi šventojo apaštalo Petro bažnyčioje Afìlės (lot. Afila) kaime, Lãcijaus (gr. Λάτιον, lot. Latium) srityje, tačiau plačiai pasklidus garsui apie jo asketinį gyvenimą, buvo priverstas pasitraukti tolyn į kalnus. Ten jis sutiko atsiskyrėlį Romãną (gr. Ῥωμαῖος, lot. Rōmānus), kuris įšventino jį į vienuolius ir nurodė jam gyvenamąją vietą atokioje oloje. Atsiskyrėlis retkarčiais atnešdavo šventajam maisto. Tris metus, būdamas visiškai atsiskyręs, šventasis grūmėsi su didelėmis pagundomis ir jas įveikė. Netrukus pas jį pradėjo plaukti žmonės, kurie troško gyventi pagal jo nurodymus ir vadovavimą. Mokinių skaičius taip išaugo, kad šventajam teko juos suskirstyti į dvylika bendruomenių. Kiekviena bendruomenė susidėjo iš dvylikos vienuolių ir sudarė atskirą skitą. Kiekvienam skitui šventasis paskyrė igumeną iš savo patyrusių mokinių. Šalia savęs jis pasiliko tik pradedančiuosius vienuolius, kad galėtų juos prižiūrėti. Griežtos taisyklės, kurias įvedė šventasis Benediktas patiko ne visiems, todėl jis dažnai tapdavo šmeižto ir persekiojimų auka.
Galiausiai jis apsigyveno Kampãnijoje (gr. Καμπᾱνία, lot. Campānia) ir ant Kazìno (gr. Κασῖνον, lot. Casīnum) kalno įkūrė vienuolyną, kuris ilgą laiką buvo Vakarų Bažnyčios teologinio išsilavinimo centru. Vienuolyne buvo įkurta įspūdinga biblioteka. Šiame vienuolyne šventasis Benediktas parašė garsiąją regulą, pagrįstą rytų atsiskyrėlių gyvenimo patirtimi ir šventojo Jòno Kasijõno (gr. Ιωάννης ο Κασσιανός, lot. Ioannes Cassianus; † ~435) nuostatomis. Vėliau ši regula buvo priimta daugelyje vakarietiškų vienuolynų (iki 1595 m. ji buvo išleista daugiau nei 100 kartų). Regula nurodo vienuoliams visiškai atsisakyti nuosavybės, laikytis besąlygiško paklusnumo ir nuolat darbuotis. Vyresnieji vienuoliai privalėjo mokyti vaikus ir perrašinėti senovinius rankraščius. Tai padėjo išsaugoti didelį ankstyvosios krikščionybės rašytinį paveldą. Kiekvienas naujas atvykėlis privalėjo metus laiko būti novicijumi, kad susipažintų su regula ir priprastų prie vienuolyno gyvenimo. Bet kokiai veiklai buvo būtina gauti palaiminimą. Vienuolyno gyvenimui vadovavo igumenas, turintis aukščiausią valdžią. Jis teisė, mokė ir vedė brolius dvasiniu keliu. Igumenas išklausydavo vyresniųjų ir labiau patyrusių brolių patarimus, tačiau sprendimus priimdavo vienasmeniškai. Regulos laikymasis buvo privalomas visiems ir buvo vertinamas kaip svarbi pakopa į dvasinį tobulumą.
Šventasis Benediktas gavo iš Dievo aiškiaregystės ir stebuklų darymo dovaną. Daugelį jis išgydė savo maldomis. Jis iš anksto numatė savo mirtį. Jo sesuo Scholãstika (gr. Σχολαστική, lot. Scholastica; † 547) taip pat pasižymėjo griežtu asketišku gyvenimu ir buvo paskelbta šventąja.
Mirė vienuolis Benediktas 547 metais.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje šventasis Benediktas Nursietis minimas kovo 27 dieną (kovo 14 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal: Enciklopedija „Azbyka very“ (Энц. „АЗБУКА ВЕРЫ“: azbyka.ru)
