Šventasis vienuolis Daniẽlius Stul̃pininkas (Danielius Stilitas; gr. Δανιήλ τοῦ Στυλίτου, lot. Daniel Stylita, rus. Дании́л Сто́лпник; 410—490), asketas, eremitas stilitas (gr. στυλίτης – stulpas). Pirmasis žinomas stilitas buvo Simeonas Stulpininkas, gyvenęs Sirijoje, 423 m. užlipęs ant stulpo ir išbuvęs ant jo 36 metus, iki pat savo mirties.
Šventasis vienuolis Danielius Stulpininkas gimė 410 metais krikščionių Elijo ir Mortos šeimoje Mesopotamijoje, Betaros kaime, netoli Samosatos miesto. Jo motina Morta ilgą laiką buvo nevaisinga, todėl melsdamasi davė įžadą, kad jei gims vaikelis, pašvęs jį Viešpačiui. Maldą Dievas išklausė – netrukus Morta pagimdė sūnų. Iki penkerių metų vaikas augo neturėdamas vardo. Berniuko tėvai norėjo, kad kūdikis gimtų iš Viešpaties malonės ir kad vardą gautų iš Dievo. Jie nuvedė sūnų į netoliese esantį vienuolyną ir kreipėsi į igumeną. Igumenas liepė paduoti vieną iš pamaldų knygų, kurią aklai atvertęs išvydo pranašo Danieliaus (minimas gruodžio 17 d.) žodžius. Taip berniukui buvo duotas vardas. Tėvai prašė, kad igumenas leistų berniukui pasilikti vienuolyne, bet šis jo nepriėmė, nes vaikas buvo dar labai mažas.
Sulaukęs dvylikos metų, niekam nieko nesakęs, Danielius paliko namus ir patraukė į vienuolyną. Apsistojo vienoje brolių vienuolių buveinėje, į kurį buvo priimtas kaip novicijus. Tėvai sužinoję, kur yra sūnus, apsidžiaugė ir susiruošę atvyko į vienuolyną. Pamatę, kad šis vis dar dėvi pasaulietiškus drabužius, išprašė igumeno, kad įšventintų jį į vienuolius. Sekmadienį igumenas išpildė tėvų prašymą, tačiau uždraudė jiems dažnai lankyti sūnų. Vienuolyno broliai stebėjosi vienuolio žygdarbiais.
Kartą igumenas drauge su Danieliumi išvyko į Antiochiją. Keliaudami jie ėjo pro vietą, kur ant aukšto stulpo buvo įsikūręs vienuolis Simeonas Stulpininkas (minimas rugsėjo 1 d.). Danielius, pamatęs stulpą ir stulpininką, nepaisantį nepritekliaus, prasto oro ir šitaip besimeldžiantį, užsidegė troškimu taip pat tarnauti Viešpačiui. Šventasis Simeonas palaimino jį. Bet Danielius dar devynerius metus gyveno atsiskyrėlio gyvenimą, o kai viename regėjime jam buvo nurodyta naujo asketinio gyvenimo ir tarnystės vieta, jis kartu su dviem mokiniais pasitraukė į Trakijos dykumą. Ten pastatė stulpą, ant kurio praleido 33 metus.
Prie šio stulpo plūdo žmonės, nelaimėliai ir ligoniai, o šventasis vienuolis Danielius visiems padėdavo ir gydydavo.
Danieliaus žygdarbių ir stebuklų šlovė traukė žmones iš visur, net tolimiausių imperijos vietų, graikus, romėnus, barbarus, paprastus žmones ir valdovus – imperatorius Leoną (457-474) ir Zenoną (477-491 m.). Šventųjų gyvenimuose rašoma, kad visi eidavo pas jį „kaip pas Viešpaties Angelą“, o grįžę į namus šaukdavosi jo pagalbos melsdamiesi. Bylojama, jog imperatorius Leonas taip mylėjo ir gerbė didįjį geradarį, kad ne kartą kreipėsi į jį, prašydamas maldų, palaiminimo ar ieškodamas paguodos; patriarchas Genadijus pakilo ant jo stulpo ir suteikė jam kunigo šventimus.
Iš daugybės išsipildžiusių šventojo vienuolio pranašysčių dažniausiai prisimenama apie didįjį gaisrą Konstantinopolyje.
Šventasis vienuolis Danielius taip pat turėjo žodžio dovaną – daug žmonių savo žodžiu pastūmėjo susimąstyti, atsiversti ir keisti savo gyvenimą.
Šventasis Danielius mirė sulaukęs 80-ies, apie 489-490 metus.
Pagal Dmitrijus Gumilèvskio, vyskupo Filarèto (1805 - 1866) sudarytą „Šventųjų gyvenimų“ knygą: "Жития святых, чтимых Православною Церковию", 1892)
