Šventasis Efrèmas Sìras (Efrèmas Edesiẽtis; sir. ܐܦܪܝܡ ܣܘܪܝܝܐ Mor/Mar Afrêm Sûryāyâ, gr. Ἐφραίμ ὁ Σῦρος, Ἐφραίμ ο Εδέσσης, lot. Ephraem Syrus, Ephraem de Edesa, rus. Ефре́м Си́рин, Ефре́м Едесский) - krikščionių teologas, vienas iš didžiausių ankstyvosios krikščionybės egzegetų ir apologetų. Bažnyčios Mokytojas. Poetas; vienas iškiliausių sirų poezijos atstovų. Daugybės krikščioniškų giesmių autorius. Griežtos askezės propaguotojas. Didysis atgailos mokytojas.
Šventasis Efremas Siras gimė IV amžiaus pradžioje Nisibìdėje (Nisibìdė = Nisìbis; gr. Νίσιβις, lot. Nisibis; miestas Mesopotamijoje, dab. Nusáibinas [tu. Nusaybin] Turkijoje). [Makedonijos imperijoje Nisibìdė vadinta ir Antiochija (Mingidono Antiochija, gr. Ἀντιόχεια ἡ Μυγδονική)].
Efremo gimimo data laikomi 306 metai. Ši data, priimta literatūroje, sąlyginė, nes nėra užfiksuota šaltiniuose. Jo tėvai galbūt buvo krikščionys. Dažniausiai rašoma, kad jį auklėjo dievobaimingai. (Siriškoje hagiografijoje teigiama, kad Efremas buvo pagonių šventiko sūnus, kuris išvarė jį iš namų už tai, kad šis priėmė Kristų).
Nuo mažumės Efremas buvo jautrios psichinės būsenos, dirglus, jaunuolio amžiuje dažnai kivirčydavosi, neapgalvotai elgdavosi ir net abejojo Dievo Apvaizda. Vienas įvykis, nutikęs tada, pakeitė jo gyvenimą: Efremas buvo neteisingai apkaltintas avių vagyste ir įkalintas;
belangėje sapne jis išgirdo balsą, kviečiantį atgailauti ir taisytis. Neilgai trukus jis buvo išteisintas ir paleistas. Po šio įvykio Efremas, pajutęs graužatį ir atgailą, pasitraukė į gretimus kalnus ir pradėjo atsiskyrėlio gyvenimą, praktikuodamas griežtą askezę. Čia, Nisibidėje, tokią krikščioniškosios askezės praktiką įdiegė Egipto vienišius, eremitas Eugenijus (gr. εὐγενής, lot. Eugenius), šventojo Antano Didžiojo (†356) mokinys.
Tarp eremitų ypač išsiskyrė garsus asketas, krikščionybės skleidėjas ir arijonų demaskuotojas, Nisibidės bažnyčios vyskupas, Jokūbas Nisibietis (gr. Ιάκωβος ο Νισιβηνός, lot. Iacobus; †~350). Vienuolis Efremas tapo vienu iš jo mokinių. Vadovaujant Jokūbui, Efremas įgijo krikščioniško klusnumo, nuolankumo, o tai davė jam tvirtumo nesiskundžiant iškęsti negandas ir kovoti su visokiomis pagundomis. Jokūbas Nisibietis žinojo savo mokinio dorybes ir panaudojo jas Bažnyčios labui - patikėjo jam sakyti pamokslus, katechizuoti ir mokyti vaikus, pasiėmė jį su savimi į I Visuotinį Susirinkimą Nikėjoje (325). Efremas 14 metų, iki pat vyskupo mirties, buvo jo mokiniu.
363 metais, po imperatoriaus Juliano Atskalūno (gr. Φλάβιος Κλαύδιος Ιουλιανός, lot. Flavius Claudius Iulianus; valdė 361-363) mirties, pasienyje esanti Nisibidė buvo perduotas Persijai. Efremas paliko dykumą ir, atsisakęs vyskupo šventimų, kuriuos jam pasiūlė Bazilijus Didysis (gr. Βασίλειος ὁ Μέγας, lot. Basilius Magnus; Cezarėjos Kapadokijoje arkivyskupas; †379) Cezarėjoje, apsigyveno vienuolyne netoli Edesos (gr. Ἔδεσσα, lot. Edessa; Edesà miestas Mesopotamijoje, dab. Turkijoje).
Čia jis susitiko daug didžių, praktikuojančių grieštą askezę, atsiskyrėlių. Vienintelė jų priebėga buvo olos, maitinosi jie tik augalais. Jis ypač suartėjo su atsiskyrėliu Julijonu Persu (Eremitu) (gr. Ιουλιανός, lot. Julianus; †~ 362-380). Čia Viešpats suteikė Efremui mokymo ir gebėjimo kalbėti – žodžiu ir plunksna - dovaną. Jis rašė (dažniausiai eiliuotai), pamokslavo, mokė - tikėjimo tiesų, pamaldumo, kritikavo eretikų - arijonų, markionitų, manichėjų – klaidatikystes, kvietė atgailauti. Dėl dvasinės patirties jis tapo vienuolių mokytoju ir Edesos ganytojų pagalbininku.
Pats Efremas Siras save apibūdino kaip „nemokytą ir kvailoką“ žmogų, - suprantama, iš kuklumo: jo išsimokslinimas, kaip sako Teodoritas (gr. Θεοδώρητος ὁ Κύρου, lot. Theodoretus (Cyrrhi); †~458/466), „stebino" net Bazilijų Didįjį. Iš pačių Efremo Siriečio raštų matyti, kad jis buvo gerai susipažinęs ne tik su krikščionių mokslavyrių darbais, bet ir su „helenistine išmintimi“, su pagoniškaja mitologija ir to meto gamtamokslio pradmenimis. Savo pamoksluose Efremas Siras dažnai kalba apie žinių, išprusimo ir išsilavinimo naudą, kuris, jo žodžiais tariant, yra „ aukščiau už turtus“.
Konstantinopolio patriarcho Fotijaus I (gr. Πατριάρχης Φώτιος, lot. Photius I, patriarcha Constantinopolitanus; †~ 896) teigimu, Efremo kūrinių skaičius siekė 1000. Rašė jis sirų kalba, tačiau jo kūriniai labai anksti, kai kurie dar jam esant gyvam, buvo išversti į graikų; vėliau ir į armėnų, arabų, etiopų, koptų, lotynų ir slavų kalbas. Himnuose Efremas šlovino Švenčiausiąją Dievo Motiną, Jėzaus Kristaus kančią ir Prisikėlimą, Bažnyčią. Parašė homilijų, poleminių traktatų prieš Arijų (gr. Ἄρειος, lot. Arius; †336), Markioną (gr. Μαρκίων, lot.Marcion; †~160), Manį (gr. Μανης, lot. Manes; †~274-277), imperatorių Julianą Atskalūną.
Labai vertingi Efremo Siro Šventojo Rašto - Penkiaknygės - komentarai, kurie, gaila, ne visi išliko. Tarp Rytų Bažnyčios egzegetų Efremas Sirijos užima vieną pirmųjų vietų. Dar didesnę vertę jo aiškinimams suteikia hebrajų kalbos, Palestinos etnografijos ir geografijos žinios.
Ypatingą vietą jo raštijoje užima maldos ir giesmės, praturtinusios bažnytines pamaldas, ne vienam krikščioniui tapusios ir jo širdies maldomis. Tai maldos Švenčiausiajai Trejybei, Dievo Sūnui, Švenčiausiajai Dievo Motinai bei giesmės Viešpaties šventėms - Kristaus Gimimo, Krikšto, Prisikėlimo, taip pat laidotuvių pamaldų giesmės.
Bažnyčia nuo seno itin vertino vienuolio Efremo darbus. Pasak Bažnyčios rašytojo ir asketo Jeronimo (gr. Ιερώνυμος, lot. Hieronymus; †345-347), jo kūriniai kai kuriose bažnyčiose buvo skaitomi tikinčiųjų susirinkimuose po Šventojo Rašto skaitinių. Ir dabar, pagal Bažnyčios tvarką, kai kuriuos jo tekstus būtina skaityti Didžiojo Pasninko dienomis. Jo atgailos malda „Mano gyvenimo Viešpatie ir Valdove...“ skaitoma per Gavėnią ir kviečia krikščionis atsiverti, pasikeisti dvasia. Sakoma, kad tarp pranašų iškiliausias giesmininkas yra šventasis Dovydas; tarp šventųjų Bažnyčios Tėvų iškiliausias maldininkas yra garbingasis vienuolis Efremas Siras.
Geriausia šventojo Efremo Siro raštų dalis yra jo pamokslai ir pranašystės, ypač didaktinio pobūdžio. Jis ne tiek įrodinėja, kiek išsako savo mintis ir jausmus. „Sirijos pranašas" (tokį titulą jam suteikė amžininkai) nuoširdus ir yra tikras oratorius krikščioniškąja šio žodžio prasme. Jo minčiai svetima dirbtinis konstravimas ir įprastinė retorika; jo pamokslai dažnai tampa tikrais himnais, kuriuose daugybė palyginimų, alegorijų. Pagrindinis jo pamokslų argumentas - sumaniai parinkta Šventojo Rašto citata, o jų turinys - mokymas apie gyvenimą „dėl Dievo ir Dieve“. Neatitikimas tarp realaus krikščioniškosios visuomenės gyvenimo ir krikščioniškojo idealo liūdina jo sielą. Jis kalba apie atgailą, išsivadavimą iš žemiškos tuštybės, kovą su aistromis; vaizdžiai pasakoja apie mirtį, Paskutinįjį Teismą, pomirtinį nusidėjėlių ir teisiųjų gyvenimą. Jis, vengdamas perdėto griežtumo, laimina santuoką ir šeimą, pataria tėvams rūpintis auklėti vaikus gyvenimui. Jo kvietimas atgailai ir pamokymai nėra niūrūs. Klausytojų mintis jis kreipia į krikščioniškąjį mokymą apie Dievo gerumą ir gailestingumą; liūdesį, dvasinį vangumą jis laiko sunkia nuodėme.
Žinoma, kad Efremas kone visą savo gyvenimą praleido Nisibidėje. Tarnavo prie šventojo Jokūbo įpėdinių, Nisibìdės vyskupų (Babu, Valgašo [Vologeso] ir Abraomo). Visada laikęs save mažesniu ir blogesniu už kitus, gyvenimo pabaigoje iškeliavo į Egiptą, kad pamatytų didžiųjų atsiskyrėlių darbus. Ten jis buvo priimtas kaip lauktas svečias. Grįždamas Kapadokijos Cezarėjoje aplankė Bazilijų Didįjį, kuris norėjo jam suteikti kunigo šventimus, tačiau Efremas manė esąs nevertas ir, Bazilijaus primygtinai prašomas, sutiko tapti tik diakonu. Vėliau šventasis Bazilijus Didysis kvietė Efremą užimti vyskupo sostą, tačiau šis, kad nereikėtų priimti pasiūlymo ir laikydamas save jo nevertu, pasakė esąs kvaĩšas.
Grįžęs į savo dykynę Edesoje, Efremas norėjo gyvenimo pabaigą praleisti vienatvėje. Tačiau Dievo Apvaizda jį vėl pašaukė tarnauti artimui. Atsitiko taip, kad Edesos gyventojai kentė badą; Efremas tvirtu savo žodžiu skatino turtinguosius padėti stokojantiesiems. Iš tikinčiųjų aukų jis pastatė prieglaudą vargšams ir ligoniams. O po to šventasis vienuolis paliko Edesą ir apsigyveno nelabai toli miesto esančioje oloje, kur praleido visą likusį gyvenimą.
Mirė Efremas Siras 373 metais.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje šventasis vienuolis Efremas Siras minimas vasario 10 dieną (sausio 28 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal: Bažnyčios mokslinis centras „Stačiatikių enciklopedija" (ЦНЦ „Православная энциклопедия"; pravenc.ru); Enciklopedija „Drevo" (Энц. „Древо", церковно-исторический ресурс; drevo-info.ru)
