Šventasis vienuolis Eleazãzaras А́nzerietis (gr. Ελεάζαρος του Ανζέρκυϊ, rus. Елеаза́р А́нзерский) – vienuolis cenobitas (gr. κοινό – bendras + βιοςб – gyvenimas), XVII amžiuje Solovkuose, Anzero saloje įkūręs bendruomeninio gyvenimo koinobinį vienuolyną – skitą. Cenobitų vienuolijoms būdinga bendras gyvenimas, darbas, malda. Pirmosios bendruomenės atsirado IV amžiuje Egipte iš anachoretų susibūrimų. Regulą parašė ir vienuolių gyvenvietes (lot. coenobia) įkūrė Pachomijus. Rytų, Stačiatikių Bažnyčioje cenobitinę gyvenseną pritaikė Bazilijus Didysis (vakaruose – Benediktas Nursietis).
Eleazaras gimė pirklio Afanasijaus Sevriukovo (rus. Афанасиий Севрюков) iš Kozelsko miesto šeimoje. Jaunystėje įstojo į Solovkų vienuolyną, iš Solovkų igumeno Irinarcho Solovkiečio (†1628) priėmė vienuolystės šventimus. Vienuolyne išmokęs drožinėti, dalyvavo dekoruojant vienuolyno Kristaus Atsimainymo katedros ikonostasą. Anzero skite perrašinėjo knygas, parengė vienuoliško gyvenimo taisyklių aiškinimus. 1757 metais, statant bažnyčią virš jo kapo, buvo rastos negendančios šventojo relikvijos; 1925 metais jos dingo, buvimo vieta nežinoma.
ŠVENTOJO VIENUOLIO ELEAZARO ANZERIEČIO ATMINIMUI
Vyskupas Filaretas (Dmitrijus Gumilèvskis; †1866)
Šventasis Eleazaras, gimęs Kozelsko mieste, pirklio Sevriukovo sūnus, dar būdamas jaunas atvyko į Solovkų vienuolyną ir išbandytas paklusnumu buvo įšventintas į vienuolius; griežtu pasninku, tvirtumu maldoje ir giliu dėmesiu sau jis pelnė brolių pagarbą ir igumeno Irinarcho meilę. Trokšdamas tarnauti Viešpačiui dar labiau savęs išsižadant, šventajam vienuoliui Irinarchui palaiminus, pasitraukė jis į Anzero salą, už dvidešimties mylių nuo vienuolyno, ir čia pradėjo anachorèto, niekieno neblaškomo, gyvenimą. Iš pradžių jis gyveno ant kalno prie ežero. Kad išgyventų dykoje saloje, jis iš medžio darydavo dubenėlius, pastatydavo juos jūros prieplaukoje, o trumpalaikiai svečiai – jūreiviai – pasiimdavo indus ir atsiskyrėliui palikdavo duonos ir kitų maisto atsargų.
Po ketverių metų, 1616-aisiais, davęs vienuoliškuosius schemos (gr. σχῆμα schema – aukščiausia vienuolystės pakopa) įžadus, jis persikėlė prie senos Šventojo Mikalojaus bažnyčios, pastatytos laikiniems, prie druskos garinimo įrenginių dirbusiems darbininkams. Čia jis įsirengė sau nedidelę celę ir gyveno su Viešpačiu.
Pamažu prie jo susirinko keletas norėjusių gyventi skite sekėjų. Šventasis vienuolis Eleazaras savo bendražygiams įvedė senąją „skitiškosios“ gyvensenos tvarką. Tyliųjų eremitų celės buvo išsidėsčiusios per varstą viena nuo kitos. Šeštadienio vakarą jie susirinkdavo bendrai maldai, o kitą dieną, sugiedoję sekmadienio pamaldų giesmes, išsivaikščiodavo po savo celes mintinei kontempliacijai. Malda, psalmių giedojimas ir meistrystė pagal savo jėgas buvo jų įprasti užsiėmimai. Apie savo dvasios nerimastį jie papasakodavo teisiajam senoliui.
Šventasis vienuolis buvo ne tik didis, bet ir dvasinio nušvitimo ieškantis, asketas. „Be daugybės šventų raštų, sakoma apie jį įnašų knygoje, įvairius pasakojimus surinko ir tris Gėlių [Triodės] knygas savo ranka pagal nuostatus surašė; taip pat vienuoliško gyvenimo celėse tvarkos taisykles raštu gerai išdėstė [...]“. Kitu laiku vienuolis arba klūpodamas melsdavosi, arba kapodavo ir gabendavo užsimetęs ant nugaros malkas.
Nemažai jam teko patirti ir piktosios dvasios, ir silpnų žmonių gundymų.
Kartą gundytojas jam pasirodė bendruomenės brolio pavidalu ir pakvietė į vienuolyną. Asketas nenorėjo leistis į kelią, kol nesukalbės vienuoliui nustatytų maldų, tad pradėjo melstis. Bet kai tik jis pradėdavo kalbėti Viešpaties maldą, Tėve mūsų, tariamas brolis išeidavo iš celės; asketas stebėjosi ir toliau meldėsi. Galiausiai, kelis kartus tai pačiai istorijai pasikartojus, netikrasis brolis dingo be pėdsakų; o asketas pamatė, kad jei jis būtų išėjęs į vienuolyną, audringa jūra būtų jį prarijusi.
Caras Michailas, sielojosi, kad neturi sosto įpėdinio, ir sužinojęs apie šventąjį vienuolį Eleazarą iš buvusio Lauros ekonomo, o dabar Solovkų asketo Aleksandro Bulatnikovo, pasišaukė senolį į Maskvą ir paprašė jo maldų. Senolis pasakė valdovui, kad gims įpėdinis; nuoširdžiai jam pasimeldus, 1629 metais gimė caraitis Aleksejus. Dėkingas valdovas Michailas iki pat savo mirties darė gera Anzero skitui. Caras Aleksejus, kai tik įžengė į sostą, paliepė skite statyti mūrinę bažnyčią, pradėtą pagal tėvo valią, bet kurios statyba buvo sustabdyta. Jis norėjo susitikti su senoliu asmeniškai, tad Eleazaras, jau susenęs, vėl atvyko į Maskvą. Senolį caras labai gražiai priėmė. O Solovkų vienuolyne piktinosi, kad Anzero skitui buvo suteikta nepriklausomybė nuo vienuolyno. Dėl to ne tik nesibaigė bažnyčios statyba, nepaisant caro įsako, bet ir pats senolis buvo surakintas grandinėmis ir įkalintas tamsiojoje.
Šventasis vienuolis savo mokinius išugdė griežtais asketais. Toks buvo Nikodemas, tapęs savo dvasinio vadovo įpėdiniu skite; didysis [patriarchas] Nikonas (Ни́кон, Ники́та Ми́нин [Минов]; †1651) taip pat buvo Eleazaro mokinys.
Pastarasis Anzero vienuolis, Nikonas, kai pradėjo pakopa po pakopos kilti valdžios ir galios laiptais, darė viską, ką galėjo, kad šventajam vienuoliui Eleazarui nieko netrūktų. Būdamas metropolitu, jis rašė archimandritui: „pasirūpink Anzero vyresniaisiais, statybininku ir broliais“, ir liepė išpildyti vyresniojo Eleazaro prašymą – išleisti ligoninės senolį Kiriką (Kiriaką) į jo skitą; 1655 metais patriarchas Nikonas išprašė caro Anzero skitui skirti daugiau nei seniau bažnytinėms pamaldoms reikalingų žvakių, smilkalų, vyno ir miltų; nurodė, kad skite būtų 17 brolių ir pats nusiuntė sidabrinius apkaustus ikonai bei dovanų – pinigų ir žuvų – skito vienuoliams.
Šventasis senolis, 40 metų praktikavęs asketinius darbus, mirė 1656 metų sausio mėnesio 13 dieną.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje Šventasis vienuolis Eleazaras Anzerietis minimas sausio 26 dieną (13 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal: „Stačiatikių enciklopediją" (ЦНЦ „Православная энциклопедия").
Versta iš: Жития святых, чтимых Православною Церковию, с сведениями о праздниках Господских и Богородичных, и о явленных чудотворных иконах / Составленные преосвященным Филаретом (Гумилевским) архиепископом Черниговским, с дополнениями из других: С изображениями святых и праздников академика Ф.Г. Солнцева. - С.-Петербург: Изд. книгопродавца И.Л. Тузова, 1892. / Январь. - 1900. - 355, IV с.
