Šventasis vienuolis Eutìmijas Didỹsis (Eutìmijus; gr. Εὐθύμιος ὁ Μέγας, lot. Euthymius Magnus, rus. Евфимий Великий, Евфимий Благодушный, Евфимий Схимник) – jerovienuolis. Kartu su Antanu Didžiuoju, Makarijumi Didžiuoju ir Pachomijumi Didžiuoju Eutimijus laikomas gyvenimo dykynėje šulu ir vienu iš vienuoliškojo gyvenimo bendruomenėje – koinobijoje (iš gr. κοινό-βιος koinos bios – bendras gyvenimas) – kūrėjų.
Pagrindinis informacijos apie Eutimiją Didįjį šaltinis yra jo hagiografija, parašyta Kirilo Skitopoliečio (gr. Κύριλλος Σκυθοπόλεως, lot. Cyrillus Scythopolitanus; † 559), kuris laikomas vienu iš geriausių hagiografų vaizdingumo ir tikslumo prasme. Vėliau šį tekstą pataisė Simeonas Metafrastas (gr. Συμεών Μεταφραστής, lot. Symeon Metaphrastes; † 960) Nikėjos imperatorius Teodoras II parašė jam pagiriamąjį žodį.
Eutimijas gimė kilmingoje Pauliaus ir Dionizijos šeimoje Mažosios Armėnijos mieste Melitenėje (gr. Μελιτήνη, lot. Melitene; dab. Malãtija Turkijoje). Kai jam buvo treji metai, neteko tėvo, todėl motinos prašymu globoti jį ėmėsi Melitenės vyskupas Otirijus. Jis Eutimiją pakrikštijo, suteikė visus bažnytinės tarnystės, o vėliau ir kunigystės šventimus bei pavedė prižiūrėti aplink esančius vienuolynus.
Sukakus dvidešimt aštuoneriems metams, Eutimijus leidosi į piligriminę kelionę į Jeruzalę ir, aplankęs jos šventoves, nuvyko pas ten gyvenančius atsiskyrėlius, vėliau į Judėjos dykumoje Vadi Kelte (arab. وادي القلط Wadi al-Kult, hebr. נחל פרת Nahal Prat) buvusią šventojo vienuolio Charitono Išpažinėjo (gr. Χαρίτων ο Ομολογητής; † ~350 года) laurą. Apsigyveno vienoje celėje šalia kito anachoreto Teoktisto, tapusio jo dvasiniu broliu.
Po penkerių metų jie abu persikėlė į Kutilos dykumą ir apsigyveno oloje. Netrukus, kai garsas apie anachoretus pasklido plačiau, į dykumą pradėjo ateiti norintys prie jų prisijungti. Eutimijas, norėjęs didesnės vienumos, visus nukreipdavo pas Teoktistą, kuris tapo bendruomenės, iš kurios atsirado Teodosijaus (vadinamas jo pirmojo igumeno vardu), arba Žemutinis koinobinis vienuolynas, dvasiniu vadovu. Urvas, kuriame gyveno Eutimijas, buvo pertvarkytas į bažnyčią, o jis pats, nors tapo brolių nuodėmklausiu, ir toliau gyveno vienuolyne, išeidamas iš jo tik šeštadieniais.
Nuvargintas žmonių dėmesio, Eutimijas paliko vienuolyną ir persikėlė į Zifo dykumą, esančią netoli Negyvosios jūros. Ten, atsidėkodamas už tai, kad Eutimijus iš jo sūnaus išvarė demoną, vieno kaimo protokomitas pastatė jam į pietryčius nuo Hebrono vienuolyną. Jame Eutimijas apsigyveno su keliais savo mokiniais. Netrukus dėl daugybės lankytojų, kurie trikdė jo tylą, Eutimijas grįžo į Žemutinį vienuolyną ir apsigyveno vienoje iš netoliese esančių olų.
Pamažu mokinių skaičius šioje vietoje augo. Kai jų susirinko vienuolika, buvo pastatytos naujos celės ir bažnyčia, tapusios Eutimijaus lauros pagrindu. 428 (429) metų gegužės 7 dieną Jeruzalės patriarchas Juvenalijus vienuolyną pašventino.
Eutimijas pritarė Chalkedono susirinkimo sprendimams ir tuo metu, kai Palestinos vienuolynas buvo monofizitų pusėje, kovojo už ortodoksiškąjį tikėjimą ir mokymą. Jis paliko vienuolyną ir išvyko į dykumą, kurioje gyveno tol, kol Jeruzalės katedrą užgrobęs Teodozijus buvo nuverstas, o į jo vietą grįžo patriarchas Juvenalijus.
Eutimijas mirė 473 metų sausio 20 dieną ir buvo palaidotas jo įkurtoje lauroje.
Šventojo vienuolio Eutimijaus lauroje Eutimijaus Didžiojo relikvijas XII amžiaus pradžioje matė rusų piligrimas igumenas Danielius (Danilas): „Ir ten guli šventasis Eutimijus, ir daugelis kitų šventųjų tėvų ten guli, kūnai kaip gyvi“. Tačiau pats vienuolynas jau buvo sunykęs. XX amžiuje buvo kasinėjami lauros griuvėsiai, tačiau palaidojimo vietoje, kuri buvo identifikuota, palaikų nerasta. Dabar žinomos kelios vietos, kur saugomos vienuolio Eutimijaus relikvijos: galvos dalis – Didžiajame šventosios Onos skite Atono kalne, viena koja – Iberijos vienuolyne, penki pirštai – Milo (gr. Μήλος) salos šventojo Genezijaus bažnyčioje.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje šventasis vienuolis, igumenas Eutimijas Didysis minimas vasario 2 dieną (sausio 20 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal: „Stačiatikių enciklopediją“ (ЦНЦ „Православная энциклопедия"
