Šventasis Izìdorius (Isidòras) Pelusiẽtis (gr. Ισίδωρος ο Πηλουσιώτης, lot. Isidoros Pelusiotes, rus. Иси́дор Пелусио́тский, Иси́дор Пелусио́т) – egzegetas ir teologas, egzegetinių ir didaktinių laiškų autorius. Jono Auksaburnio (gr. Ἰωάννης ὁ Χρυσόστομος; † 407) mokinys.
Tiksli Izidoriaus gimimo data nėra žinoma, manoma, kad apie 436 metus. Hagiografinė tradicija teigia, kad jis kilęs iš dievobaimingos ir turtingos šeimos, susijusios giminystės ryšiais su Teofiliumi I, Aleksandrijos arkivyskupu (gr. Θεόφιλος Α΄ Ἀλεξανδρείας; † 412), ir šventuoju Kirilu Aleksandriečiu (gr. Κύριλλος Α΄ Ἀλεξανδρείας; † 444).
Nuo jaunumės buvo dorybingas, valingas ir taip stropiai ir visapusiškai studijavo Šventąjį Raštą bei filosofiją ir retoriką, kad amžininkai jį vadino „gyva biblioteka“. Tai, kad jis gerai pažinojo ir išmanė Bibliją bei skaitė klasikinę literatūrą, patvirtina ir jo laiškų forma bei turinys. Manoma, kad Izidorius greičiausiai ruošėsi retoriaus ar teisininko karjerai, o tam reikėjo aukštojo išsilavinimo, kurį buvo galima gauti Aleksandrijoje. Čia tikriausiai jis mokėsi ir medicinos pagrindų – jo laiškuose dažni medicininiai terminai.
Baigęs mokslus, kurį laiką ėjo sofisto pareigas Pelùsijuje (Pelùsijas; gr. Πηλούσιον, lot. Pēlūsium; miestas žemutiniame Egipte). Būtent šiuo laikotarpiu jis pelnė mokytojo, „dieviškojo ir žmogiškojo žodžio“ žinovo reputaciją bei sulaukė būrio mokinių, su kuriais vėliau susirašinėjo.
Būdamas jau žinomas žmogus, Izidorius, kaip teigiama jo gyvenimo aprašyme, įkvėptas Jono Krikštytojo ir III-IV amžių krikščionių asketų, pasitraukė į Nitrijos dykumą (pagal kitą versiją – į kalnus greta Pelusijo), kur prieglobstį rasdavo daugybė atsiskyrėliško gyvenimo ieškančių ir griežtą askezę praktikuoti norinčių intelektualų. Visi jie vienaip ar kitaip sekė Origenu (gr. Ὠριγένης Ἀδαμάντιος, lot. Origenes Adamantius; † 253) ir visiems, neišskiriant ir Izidoriaus, norėjosi ieškoti slaptų Šventojo Rašto prasmių bei gyventi kontempliatyvų gyvenimą. Ten jie galėjo gilintis į Šventąjį Raštą, vadovaujant dvasiniams mokytojams.
Pagyvenęs dykumoje, Izidorius grįžo į Pelusiją. Miesto vyskupas, tikriausiai Amonijus (gr. Αμμώνιος; † 413) įšventino jį presbiteriu ir patikėjo jam bažnyčios mokytojo (didaskalo) pareigas. Kai kurių jo gyvenimo aprašymų teiginys, kad įšventino šventasis Atanazas I Didysis (gr. Ἀθανάσιος ὁ Μέγας; † 373), yra labai abejotinas, nes toks faktas sunkiai telpa į chronologinius Izidoriaus gyvenimo rėmus.
Po įšventinimo Izidorius nutraukė retorikos dėstymą ir susitelkė į Šventojo Rašto aiškinimą. Apie 413 metus, mirus vyskupui Amonijui, Pelusijo vyskupu tapo Eusebijas (gr. Εὖσέβιος). Dėl nežinomų priežasčių tarp Izidoriaus ir naujojo vyskupo kilo konfliktas. Laiškuose Izidorius primena adresatams, kad jis pirmasis tapo Eusebijo auka. Tada Izidorius nusprendė, jo paties žodžiais tariant, „pabėgti“ į dykumą.
Šį kartą Izidoriaus buvimo vieta buvo netoli Pelusijo. Nuolatinė malda, pasninkas, knygų perrašymas – tokia buvo jo kasdienybė. Bet jis neužsidarė ir neatsiribojo nuo žemiškų rūpesčių. Izidorius ne tik daug susirašinėjo, bet ir pats asmeniškai susitikdavo su tais, kurie pas jį ateidavo, ir atsakydavo į jų klausimus. Manoma, kad antrojo išėjimo į dykumą metu Izidorius buvo vienuolyno, kuriame apsigyveno, vyresnysis (gr. προεστώς), todėl apeigynuose jis vadinamas aba – tėvu. Tikriausiai aba, arba „kunigas iš Pelusijo“, minimas Anastazijaus Sinajiečio (gr. Αναστάσιος ὁ Σιναΐτης; † 701) „Vadove“ (gr. ῾Οδηγός, lot. Viae dux; tarp 686 ir 689), irgi yra Izidorius.
Dykumoje Izidorius sunkiai susirgo. Dar prieš mirtį kažkas pasirūpino išsaugoti kaip relikvijas jo drabužius. Tai, kad Izidoriaus laiškuose nėra jokių užuominų apie ginčus, susijusius su monofizito archimandrito Eutichijo Konstantinopoliečio (gr. Εὖσέβιος; † po 454) mokymu, taip pat neužsimenama apie šventojo Kirilo Aleksandriečio mirtį, leidžia manyti, kad pas Viešpatį jis iškeliavo prieš 444 metus. Remiantis gyvenimo aprašymais, sulaukė 100 metų, o į paskutinę kelionę jį iškilmingai palydėjo „minios žmonių“.
Savo žodžiu, kuris sklido labai plačiai, Izidorius mokė ir barė, citavo, komentavo. Jis smerkė arijonizmą. Buvo relikvijų gerbimo šalininkas. Jis gynė Joną Auksaburnį, persekiojamą imperatorienės Elijos Eudoksijos (gr. Αἰλία Εὐδοξία, lot. Aelia Eudoxia; valdė 395-404). Po šventojo Jono mirties Izidorius įtikino Aleksandrijos arkivyskupą Teofilių įtraukti Jono Auksaburnio vardą į diptikus ir minėti jį kaip išpažinėją. Izidorius, stiprėjant ginčams su nestorijonais, rašė Bizantijos imperatoriui Flavijui Teodosijui II (gr. Θεοδόσιος Β, lot. Flavius Theodosius II; valdė 408-450) ir įtikino jį sušaukti Trečiąjį Visuotinį Susirinkimą, kad būtų apsvarstyti iškilę klausimai.
Fotijus Konstantinapolietis (gr. Πατριάρχης Φώτιος; † 896) rašė, kad Izidorius – „kunigiškojo ir asketinio gyvenimo pavyzdys“, ir laikė jį vienu iš krikščioniškosios epistolografijos pradininkų (kartu su šventaisiais Grigaliumi Teologu ir Bazilijumi Didžiuoju). Jo laiškai, kurių išliko labai daug (daugiau kaip 2000), pradėti leisti (perrašyti vienuolių skriptoriumuose ir pasauliečių perrašinėtojų) iškart po jo mirties ir spausdinami nuo XVI amžiaus. Izidoriaus veikalai įtraukti į 78-ąjį Patrologia Graeca tomą.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje šventasis vienuolis Izidorius Pelusietis minimas vasario 17 dieną (vasario 4 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal: Bažnyčios mokslinis centras „Stačiatikių enciklopedija“ (ЦНЦ „Православная энциклопедия“; pravenc.ru); Enciklopedija „Drevo“ (Энц. „Древо“, церковно-исторический ресурс; drevo-info.ru); Ökumenisches Heiligenlexikon heiligenlexikon: heiligenlexikon.de; Ορθόδοξος Συναξαριστής.Ημερολόγιοde: saint.gr
