Vienuolis Jõnas Tesalonikiẽtis, Isáuras (Jõnas Hesichãstas, Jõnas Tỹlintysis, Jõnas Bekal̃bis; gr. Ἰωάννης τῆς Θεσσαλονίκης (Ἰσαυρεύς) [ὁ Ἡσυχαστής]; lot. Iohannes Thessalonicensis (Isaureus) [Hesychastes, Silentiarius]; rus. Иоа́нн Фессалоникийский (Исаврийский) [Безмолвник, Исихаст]) – VIII – IX amžių sandūroje gyvenęs šventasis, ortodoksalios krikščionybės gynėjas, Grigãliaus Dekapoliẽčio († 816; 841/842) mokinys.
Jonas gimė VIII amžiaus pabaigoje Mažosios Azijos pietvakariuose, Isáurijoje (gr. Ἰσαυρία, lot. Isauria). Jaunystėje susipažino – galbūt Tesãlijoje (gr. Θεσσαλία, lot. Thessalia), ant Olìmpo kalno (gr. Όλυμπος, lot. Olympus) – su vienuoliu Grigãlium Dekapoliẽčiu (gr. Γρηγόριος ὁ Δεκαπολίτης, lot. Gregorius Dekapolites; † ~ 820), tapo jo mokiniu. Tesalonìkų (Tesalonìkės; gr. Θεσσαλονίκη, lot. Thessalonica) vienuolyne Grigalius suteikė jam vienuoliškuosius šventimus.
Kai Rytų̃ Ròmos Impèrijos imperatorius Lẽonas V Armė́nas (gr. Λέων Ε΄ ο Αρμένιος, lot. Leo V Armenius; valdė 813 - 820) vėl pradėjo persekioti krikščionis už „ikonofilją“ – jų rodomą pagarbą ikonoms, o imperatorius Teofìlas (gr. Θεόφιλος, lot. Theophilus; valdė 829-842) pratęsė jo politiką, vienuolis Grigalius Dekapolietis kartu su broliu Juõzapu Himnogrãfu (gr. Ιωσήφ ο Υμνογράφος, lot. Josephus Hymnographus; † 886) ir savo mokiniu Jonu Isauru paliko Tesalonikus ir išvyko į sostinę, Konstantinòpolį, kad pasipriešintų ikonoklastų erezijai. Ne vienerius metus, nepaisydami persekiojimų, Grigalius ir Jonas be baimės gynė ortodoksiškąją krikščionybę, įrodinėjo išskirtinio šventųjų ikonų gerbimo pagrįstumą. Bizantiškoji ikonomachija (gr. εἰκονομαχία; kova dėl ikonų) baigėsi ikonodulų (gr. εἰκονόδουλοι; „ikonų gerbėjai“) pergale.
Kai Juozapas Himnografas apie 842 metus sugrįžo iš įkalinimo Viduržemio jūros saloje Krètoje (gr. Κρήτα, lot. Crēta), Grigalius Dekapolietis jau buvo miręs. Tačiau jis susitiko Joną. Apraudoję savo mokytoją, jie išvyko į tą vietą, kur seniau gyveno su Grigaliumi. Apsigyvenę prie Šventojo Antìfo (gr. Ἄντιφος, lot. Antiphus) bažnyčios jie kelerius metus praleido atsiskyrę, vienumoje. Dažnai hagiografijose pastebima, kad brolis Jonas viskuo buvo panašus į savo mokytoją – ir gyvenimo būdu, ir pamaldumu, todėl jo konfratrui Juozapui, kažkiek laiko gyvenusiam kartu su juo, regėjos, kad mato ne Joną, o vienuolį Grigalių Dekapolietį. Žinoma, kad vienuolis Jonas turėjo ir išskirtinę iškalbos dovaną.
Tikslią brolio Jono mirties datą nustatyti sunku, tyrinėtojai nurodo tarp 845 ir 850 metų. Vienuolis Juozapas Himnografas Grigaliaus ir Jono palaikus perkėlė į jo pastatytą Šventojo Mikalojaus Stebukladario bažnyčią, o po penkerių metų įkūrė vienuolyną, į kurį perkėlė savo mokytojo ir jo mokinio relikvijas.
Sinaksarijuje (šventųjų garbei skirtų švenčių kalendoriuje) balandžio 19 dienos pastaboje rašoma, kad po šventojo Grigaliaus Dekapoliečio mirties Jonas Isauras išvyko į Šventąją Žemę, kur gyveno Šventojo Charitòno (gr. Χαρίτων, lot. Charitōn) lauroje ir ten mirė. Tačiau kiti šaltiniai to nepatvirtina.
Jono Isauro gyvenimo ir darbų aprašymas neišliko, tačiau informacijos apie jį yra šventojo Grigaliaus Dekapoliečio ir šventojo Juozapo Himnografo hagiografijose. Himnografas Teofãnas (gr. Θεοφάνης, lot. Theophanēs) šventųjų Grigaliaus Dekapoliečio ir Jono Isauro (Tesalonikiečio) garbei sukūrė kanoną; jame Jonas vadinamas Jonù Hesichãstu (gr. Ἰωάννης ὁ Ἡσυχαστής).
Daugumoje Bizantijos kalendorių šventasis Jonas iš Tesalonikų minimas balandžio 18 dieną (pagal Julijaus kalendorių), tačiau kai kuriuose graikiškuose sinaksarijuose jis įrašytas balandžio 11 dieną. Dabartiniame Rusijos Stačiatikių Bažnyčios, taip pat ir Lietuvos bei gretimų šalių kalendoriuose, jis minimas abu kartus.
Pagal: Bažnyčios mokslinis centras „Stačiatikių enciklopedija“ (ЦНЦ „Православная энциклопедия“; pravenc.ru); Enciklopedija „Drevo“ (Энц. „Древо“, церковно-исторический ресурс; drevo-info.ru); Ökumenisches Heiligenlexikon heiligenlexikon: heiligenlexikon.de; Ορθόδοξος Συναξαριστής.Ημερολόγιοde: saint.gr
