Šventasis vienuolis Jùrgis Chozebiẽtis (gr. Γεώργιος ὁ Χοζεβίτης, lot. Georgius Chozebitae, rus. Гео́ргий Хозевит) – stačiatikių vienuolis, gyvenęs VII amžiuje vienuolyne Palestinoje.
Gimė Jurgis Chozebietis apie 625 metus, Kipro saloje, graikų stačiatikių šeimoje. Anksti tapo našlaičiu. Iš pradžių juo rūpinosi tolimas giminaitis, galiausiai užsimojęs už dievobaimingo ir pamaldaus jaunuolio ištekinti savo dukterį. Tačiau Jurgis, svajojęs apie vienuolišką gyvenimą, pabėgo ir nuvyko pas savo brolį Heraklidą (Heraklitą), vienuolį, gyvenusį Hozebo vienuolyne netoli Kalamono, Palestinoje, Vadi Kelto (arab. وادي القلط Vadi al-Kult; arba Nahal Pratas (hebr. נחל פרת) tarpeklyje, kur davė vienuolystės įžadus.
Hozebo vienuolyną, 5 km į pietvakarius nuo Jericho, apie 480 metus (t. y. maždaug šimtmečiu anksčiau) įkūrė šventasis Jonas Chozebietis. Tai buvo olų vienuolynas, vienuoliai gyveno olose įrengtose celėse viršum kalnų upės. Atsiskyrėlių buveinę iš visų pusių supo uolynai ir dykuma, tik apačioje, uolos papėdėje, siauras žemės ruožas buvo gyvenamas ir derlingas.
Jau tada būsimas šventasis darė stebuklus, todėl, vengdamas šlovės, pasitraukė į Kalamoną. Ten jis ilgus metus gyveno pagal griežtą regulą ir kaip asketas išgarsėjo visose apylinkėse. Po brolio mirties, kai Hozebo igumenu tapo vienuolis Leontijus, Jurgis persikėlė ten į vieną iš celių.
Skirtingai nei kiti broliai, jis „nevartojo nei vyno, nei aliejaus, nei duonos“, maitinosi kitų vienuolių maisto likučiais, suminkęs ir išdžiovinęs juos saulėje; valgydavo kartą per 3 – 4 dienas. Vilkėjo jis apsiaustą, kurį pats pasisiuvo iš skudurų, rastų gretimo kaimo šiukšlyne, iš jų pasidarė ir lovą. Varginamas alkio, jis klusniai darbavosi vienuolyno kepykloje, visą dieną stovėdamas prie įkaitusių krosnių, keturiasdešimties laipsnių karštyje, bet niekada neragavo jokio kepinio. Atlikinėjo ir kitus klusnumo darbus vienuolyne: dirbo sode, prižiūrėjo naminius paukščius. Gyveno olos celėje ir visą laisvą laiką skyrė maldai. Tuo metu igumenas suteikė jam jeradiakono šventimus.
Vienuolį Jurgį dažnai lankydavo vietos gyventojai, ieškodami patarimų ir pagalbos. Broliai jį praminė „Geležiniu“ dėl pastarojo nejautrumo bet kokiems sunkumams. Net senstelėjęs jis turėjo nepaprasta ištvermę ir jėgą. Hagiografijose pabrėžiama, kad buvo „kuklus, santūrus, švelnus, visus mylintis ir be galo užjaučiantis“. Vyskupas Filaretas Gumilevskis (†1866) „Šventųjų gyvenimuose“ rašo:
Nors šventasis Jurgis buvo visiškai sutramdęs teisimo dvasią, dažnai skundėsi, kad jo laikų vienuoliams, palyginus su senovės, trūksta uolumo ir Dievo baimės, kad jie per pamaldas bažnyčioje būna išsiblaškę. Ypač jis peikė tuos vienuolius, kurie, pasipūtėliškai vertindami savo vienuoliškąją patirtį, paniekinamai elgėsi su pasauliečiais broliais ir nusidėjėliais. „Patikėkite, – kalbėjo šventasis Jurgis, – net jei žmogus galėtų atnaujinti dangų ir žemę, bet išdidžiai niekintų savo artimą, jo darbas nueitų perniek, o dalia būtų panaši į veidmainių. Prie Dievo galima priartėti tiktai gyvenant su artimu taikiai. Visų aistrų ir nuodėmių pamatas yra išdidumas ir veda į mirtį, o paklusnumas ir klusnumas Viešpačiui teikia gyvybę, džiaugsmą ir šviesą“. Šventasis mokė vienuolius iš aistrų vaduotis per Dievo baimę, išreiškiamą darbu, ašaromis, malda ir pasninku. Jis ragino juos nuolankiai varžytis tarpusavyje, susilaikant nuo bet kokio smerkimo ir bet kokio pavydo, kad taip būtų įgyta šventa artimo meilė, kuri yra tobulumo raištis (Kol 3, 14).
Per Persijos valdovo Chosrovo II (valdė 591-628) invaziją (614 m.) dauguma vienuolių pabėgo į Arabiją arba pasislėpė neprieinamose vietose, ir tik keli, tarp jų ir Jurgis, įsitvirtino Kalamone. Sugriovę ir užėmę Kalamono laurą (niekada neatstatyta) ir Chozebo vienuolyną (XII amžiuje atkurtas, 1878 perstatytas), persai kai kuriuos vienuolius nužudė, kitus paėmė į nelaisvę, ir tik Jurgis buvo paleistas – nustebino vargano asketo išvaizda. Vietos gyventojai tai laikė argumentu, patvirtinančiu, kad senolis turi ypatingų galių. Neilgai trukus, kai išsigelbėję broliai vėl susirinko Chozebe, senolis susirgo ir mirė. Palaidotas „Garbingųjų tėvų kape“, t. y. kaulinyčioje.
Šventojo Jurgio Chozebiečio gyvenimą ir darbus aprašė jo mokinys Antanas Chozebietis (darbas lot. k. „Vita Sancti Georgii Chozebitae Confessoris et Monachii“). Jo relikvijos saugomos vienuolyne, jau seniai pavadintame jo vardu. Šventojo galva yra specialiame relikvijoriuje Dievo Motinos Gimimo bažnyčioje, o šoninėje Jurgio ir Jono Chozebiečių koplyčioje yra jo kapas. (Be Jono Chozebiečio ir Jurgio Chozebiečio relikvijų vienuolyno bažnyčioje yra ir šventojo Jono Rumuno relikvijos. 614 metais persų nužudytų vienuolių kankinių kaulai ir kaukolės saugomi už vienuolyno sienų esančioje koplyčioje).
Dabar Jurgio Chozebiečio vienuolynas (arab. دير القديس جورج) – Jeruzalės Stačiatikių Bažnyčios vyrų vienuolynas Palestinos teritorijoje, užgrobtoje Izraelio. Uolose stovinčiame komplekse yra senovinė koplyčia ir drėkinami sodai, jame gyvena graikų stačiatikių vienuoliai. Į vienuolyną patenkama pėsčiųjų tiltu per Vadi Keltą, daugelio laikomą 22 psalmėje minimu „mirties šešėlio slėniu“. Šis slėnis, einantis lygiagrečiai senovės romėnų keliui į Jerichą, tapo palyginimo apie gerąjį samarietį veiksmo vieta (Lk 10, 29-37). Jis siejamas su Jeremijo knygoje (13, 5) minima Perato vietove. VIII amžiaus pabaigoje vienuolynas susiejamas su Dievo Motinos tėvais šventaisiais Joakimu ir Ona – to meto vienuolis mini „Joakimo namus“.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje šventasis Jurgis Chozebietis minimas sausio 21 dieną (8 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal Dmitrijaus Gumilèvskio, vyskupo Filarèto (1805 - 1866) parengtus „Šventųjų gyvenimus“ („Жития святых, чтимых Православною Церковию", 1892. / Январь. - 1900. - 355, IV с. ); „Stačiatikių enciklopediją“ (ЦНЦ „Православная энциклопедия"; enciklopedinius žinynus
