Vyskupas Lẽonas Kataniẽtis (Lẽonas Stebukladarỹs; gr. Λέων ο Θαυματουργός Επίσκοπος Κατάνης, lot. Leo, Leonis Thaumaturgus, rus. Лев Ката́нский, Лев Чудотворец) – VIII amžiaus šventasis, pagarsėjęs savo stebuklingais darbais.
Žinių apie vyskupą Leoną nedaug. Gimė jis Ravenoje (Ravenà; gr. Ῥάβεννα, lot. Ravenna), buvusioje Vakarų Romos imperijos sostinėje (402–476). Dar jaunas būdamas tapo vienuoliu. Lèpido Règijaus miesto (lot. Regium Lepidi) vyskupas Kirilas išsirinko Leoną savo padėjėju ir suteikė archidiakono šventimus. 765 metais, mirus Sikìlijos (gr. Σίκων, lot. Sicilia; dab. vad. Sicìlija) Katãnės (gr. Κατάνη, lot. Catanē) vyskupui Sabinui (gr. Σαβίνος, lot. Sabinus; † 760), Katanės vyskupu buvo išrinktas Leonas. Vyskupavimo metais Leonas išgarsėjo savo gailestingumo darbais. Bažnyčios tradicija byloja, kad jis „rūpinosi našlaičiais, elgetomis, našlėmis, ligoniais, keistuoliais“, maitino ir rengė juos „bažnytinių turtų sąskaita“; žinoma, kad jis gydė įvairius negalavimus, ligas, kad savo maldomis užtarė daugybę žmonių.
Visuose Leono gyvenimo ir darbų aprašymuose daugiausia vietos užima pasakojimas apie magą Eliodorą (gr. Ἡλιόδωρος, lot. Heliodorus) (vieną ankstyviausių „daktaro Fausto“ prototipų).
Eliodoras buvo pamaldžios ir kilmingos moters Barboros (gr. Βαρβάρα, lot. Barbara), turėjusios patricijaus (gr. πατρίκιος, lot. patricius) titulą, sūnus, labai norėjęs gauti eparcho (miesto valdytojo) postą. Kadangi tai nepavyko, jis pasikvietė vieną žydą burtininką, kuris papasakojo, kaip parduoti savo sielą velniui, kad mainais gautų antgamtinę galią.
Sandoris buvo sudarytas, Eliodoras gavo burtininkavimo dovaną ir dar demoną pagalbininką, vardu Kasparas (lot. Caspar). Kad palinksmintų savo draugus, jis ėmė daryti „piktus stebuklus“, pavyzdžiui, įteigęs praeinančioms moterims, kad jos eina ne gatve, o brenda sraunia tėkme, priversdavo jas užsitraukti padurkus.
Po to, kai Eliodoras, „pavertęs“ akmenis ir medgalius auksu ir sidabru (tiksliau – pakeitęs jų išvaizdą), sutrikdė visą miesto prekybą, eparchas (miesto valdytojas) parašė laišką imperatoriams Leonui IV (gr. Λέων Δ' (o Χαζάρος), lot. Leo IV ; valdė 775 - 780) ir Konstantinui VI (gr. Κωνσταντῖνος, lot. Constantinus VI; valdė 780 - 798). Laiške jis skundėsi pragaištinguoju kenkėju.
Valdovai į Sikiliją išsiuntė pareigūną Heraklidą. Eliodoras magišku būdu perkėlė visą savo palydą ir save patį į Konstantinopolį. Sužinoję, kaip jie atvyko, imperatoriai įsakė nedelsiant nubausti magą mirties bausme, tačiau šis, paprašęs atsigerti vandens, paniro į taurę ir, pataręs ieškoti jo Katanėje, pradingo. Į Katanę vėlei buvo nusiųstas Heraklidas, o Eliodoras vėl pažadėjo jį sugrąžinti į sostinę. Numatytą dieną magas ant smėlio nupiešė laivą, jame – visą reikiamą įranga, įsodino į jį Herakleidą ir jo žmones, o velnias per vieną dieną juos perkėlė į Konstantinopolį. Tuo „nesugaunamo“ mago „pokštai“ nesibaigė.
Įsitikinęs, kad yra nepažeidžiamas, vieną šventadienį, per kažkokią šventę, Eliodoras atėjo prie bažnyčios, kur vyko pamaldos, – Liturgiją šventė Leonas, – ir įėjo į ją:
„[...] į bažnyčią įėjo magas Eliodoras, kaip veidmainis krikščionis, ir pradėjo slaptomis burtininkauti; savo burtais jis padarė taip, kad vieni bažnyčioje buvę žmonės ėmė tapsėti it arkliai ir urgzti kaip žvėrys, kiti ėmė nevaldomu juoku kvaknoti, o treti – rūstauti.“ (Dmitrijus Rostovietis. Šventųjų gyvenimai)
Pasikraipęs pasidarkęs Eliodoras pažadėjo, kad striksėti, kaip striksi parapijiečiai, privers patį Leoną. Tuomet prie jo priėjo Leonas ir užmetė ant kaklo (Eliodorui) savo omoforą (omoforas = pãlijus – liturginių rūbų dalis, juosta su šešiais juodais kryžiais, permetama per kaklą; palijaus forma primena raidę Y ir simbolizuoja nukryžiavimą).
Taip surakintą magą Eliodoras nutempė į vietą, kur buvo vykdomos bausmės. Vyskupas privertė burtininką prisipažinti dėl visų padarytų piktadarybių, o po to liepė sukurti didelį laužą. Kai ugnis įsiliepsnojo, Leonas kartu su Eliodoru įžengė į ją.
„Šventasis Dievo vyskupas, permanęs Eliodoro mintis, suklupo prieš Dievo aukurą (mensą; mensà (lot. mensa - stalas) – altoriaus viršutinė dalis, prie kurios švenčiama Liturgija) ir karštai pasimeldęs atsistojo, išėjo iš altoriaus ir, paėmęs už kaklo savo omoforu burtininką, surišo jį, o paskui, išvedęs iš bažnyčios į miesto vidurį, liepė žmonėms tuojau pat atnešti kuo daugiau malkų ir užkurti smarkią ugnį. Kai jo nurodymas buvo įvykdytas, šventasis išsikamantinėjo Eliodorą apie jo burtininkavimus ir kerėjimus, o tada, laikydamas jį surištą savo omofu, įžengė kartu su juo į ugnį.“ (Dmitrijus Rostovietis. Šventųjų gyvenimai)
Magas sudegė, o Leonas liko sveikas gyvas, neapdegė net jo omoforas. Gandas apie šį įvykį pasklido po visą imperiją. Neilgai trukus, Leonas buvo pakviestas pas imperatorių Leoną ir Konstantiną į Konstantinopolį, kur jis, anot legendų, „buvo gausiai apdovanotas“.
Šventasis Leonas mirė 789 metų vasario 20 dieną. Palaidotas buvo Šventosios Liucijos bažnyčioje. Relikvijos saugomos Romoje.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje vyskupas Leonas Katanietis, Stebukladarys, minimas kovo 5 dieną (vasario 20 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal: Bažnyčios mokslinis centras „Stačiatikių enciklopedija“ (ЦНЦ „Православная энциклопедия“; pravenc.ru); Enciklopedija „Drevo“ (Энц. „Древо“, церковно-исторический ресурс; drevo-info.ru); Ökumenisches Heiligenlexikon heiligenlexikon: heiligenlexikon.de; Ορθόδοξος Συναξαριστής.Ημερολόγιοde: saint.gr
