Šventasis vienuolis Makãrijus Didỹsis, Makãrijus Egiptiẽtis, Makãrijus Vyresnỹsis (gr. Μακάριος ὁ Μέγας, Μακάριος ὁ Αἰγύπτιος, lot. Macarius Magnus, Macarius Aegyptius, rus. Мака́рий Вели́кий, Мака́рий Еги́петский) – kunigas, vienuolis atsiskyrėlis, asketas, pamokslininkas, dvasinių pokalbių ir maldų autorius (kai kurios iš jų įtrauktos į stačiatikių rytinių ir vakarinių maldų kanoną), vienuolių organizatorius. Antano Didžiojo (†356) mokinys. Garsėjo stebuklais.
Makarijus gimė apie 300 metus Žemutiniame Egipte, Ptinaporo gyvenvietėje prie Kairo. Ankstyvoje jaunystėje, tėvams pageidaujant, vedė, bet anksti tapo našliu. Po žmonos mirties ėmė gilintis į Šventąjį Raštą. Palaidojęs tėvus, jis išėjo į arčiausiai kaimo buvusią dykumą, ten gyvenusiam senoliui atsiskyrėliui davęs paklusnumo įžadą, pradėjo asketo gyvenimą. Pro Ptinaporą važiavęs vietos vyskupas Makarijui suteikė žemesniuosius vietinės bažnyčios dvasininko šventimus, tačiau Makarijus, slegiamas dėl gautos tarnystės, pasitraukė į visiškai nuošalią vietą Egipto (Farano) dykumoje.
Keletą metų praleidęs vienatvėje, Makarijus nuvyko pas Antaną Didįjį, tapo jo mokiniu. Yra išlikęs toks pasakojimas:
„Tėvas Makarijus Didysis atėjo pas tėvą Antaną ant kalno. Pasibeldė, o šis išėjęs paklausė: „Kas tu toks?“ Jis tarė: „Aš esu Makarijus“. Tada Antanas uždarė duris, nuėjo vidun ir paliko jį stovėti. Tačiau kai pamatė jo kantrybę, atidarė jam, buvo draugiškas su juo ir tarė: „Jau seniai norėjau tave pamatyti, nes tiek daug apie tave girdėjau“. Jis aptarnavo jį ir paruošė guolį, nes tas buvo labai pavargęs. Kai jau buvo vėlus vakaras, jis užmerkė palmių lapus. Tada tėvas Makarijus paprašė: „Paliepk, kad ir aš užsimerkčiau palmių lapus!“ Jis tarė: „Daryk tai!“ Tas pasidarė didelį ryšulį ir užmerkė. Taip jie sėdėjo nuo vakaro, kalbėjosi apie sielų išganymą ir vijo. O virvė tęsėsi pro duris laukan iš olos. Kai palaimintasis Antanas rytą įėjo, pamatė daugybę tėvo Makarijaus virvių ir tarė: „Daug jėgos turi šios rankos!“
Ilgą laiką šventasis Makarijus gyveno vienuolyne, kurį įkūrė Tebaidės dykumoje. Antanui patarus, Makarijus pasitraukė į Skečio dykumą (gr. Σκῆτις, kopt. Šihēt, arab. وادي النطرون vVādī an-Naṭrūn) – slėnis Libijos dykumoje), šiaurės Egipte. Joje Makarijus savo vienuoliškuoju gyvenimu ir darbais pranoko daugelį brolių ir buvo pramintas „jaunuoliu senoliu“.
Kai Makarijui buvo 40 metų, jis gavo kunigo šventimus ir tapo Skečio dykumoje gyvenančių vienuolių vyresniuoju. Pasak Bažnyčios tradicijos, būtent tada jis gavo stebukladarystės dovaną ir išgarsėjo dėl daugybės stebuklų, tarp kurių ir mirusiųjų prikėlimas.
Pasakojama, šventasis prikėlė mirusįjį, kad įtikintų eretiką, neigusį prisikėlimo galimybę. Žinomas atvejis, kai mirusysis liudijo, kad būtų išteisintas nekaltas žmogus, kitas mirusysis pasakė, kur paslėpti daiktai, ir taip išgelbėjo savo šeimą nuo vergijos.
Apie 360 metus Makarijus Nitrijos dykumoje subūrė daugiau kaip 4000 asketų į vienuolinę bendruomenę ir įkūrė vienuolyną, vėliau pavadintą Makarijaus Didžiojo vienuolynu.
„Vienas brolis atėjo pas tėvą Makarijų Egiptietį ir tarė jam: „Tėve, tark man žodį! Kaip galiu pasiekti išganymą?“ Senolis pamokė jį: „Eik prie kapų ir imk plūsti numirėlius!“ Brolis nuėjo, plūdosi ir mėtėsi akmenimis. Tada grįžo atgal ir papasakojo senoliui. Šis paklausė: „Ar jie tau nieko nesakė?“ Jis atsakė: „Ne“. Tada senolis jam tarė: „Rytoj vėl eik ir imk juos girti“. Brolis nuėjo ir gyrė juos kalbėdamas: „Apaštalai, šventieji, teisieji!“ Grįžo pas senolį ir pranešė: „Aš juos pagyriau“. O jis paklausė: „Ar jie nieko neatsakė?“ Brolis atsiliepė: „Ne!“ Tada senolis jį pamokė: „[...] Toks turi būti ir tu, jei nori pasiekti išganymą. Tapk lavonu, nekreipk dėmesio nei į žmonių daromą neteisybę, nei į pagyrimus – taip, kaip numirėliai! Ir tu būsi išgelbėtas“.
Makarijus Didysis drauge su Makarijum Aleksandriečiu nukentėjo valdant imperatoriui arijonui Valentui (valdė 364-378). Jie buvo ištremti į nuošalią salą, kurioje gyveno pagonys, tačiau, kaip teigia tradicija, Makarijui išgydžius pagonių kunigo dukterį salos gyventojai atsivertė į krikščionybę. Apie tai sužinojęs arijonų vyskupas, kuris buvo išsiuntęs Makarijų į tremtį, leido abiem senoliams grįžti.
Mirė Makarijus 391 metais paties įkurtame vienuolyne. Makarijaus Didžiojo relikvijos saugomos Amalfyje (gr. Αμάλφι, lot. Amalphia, Amalphis) Italijoje ir Makarijaus Didžiojo vienuolyne.
Makarijui Egiptiečiui priskiriama virš 50 homilijų, 8 laiškai ir 2 trumpos maldos. Visi Makarijaus darbai įtraukti į 34-ąjį „Patrologia Graeca“ tomą.
Pagrindinė Makarijaus raštų tema – dvasinis krikščionio, pasirinkusio asketinę vienatvę, gyvenimas.
Apie Makarijų Didįjį rašoma IV-V pradžios pasakojimų apie Egipto vienuolius rinkinyje „Vienuolių istorija“ (gr.῾Η κατ᾿ Αἴγυπτον τῶν μονάχων ἱστορία), šventojo vyskupo Paladijaus Elenapoliečio (gr. Παλλάδιος Ελενουπόλεως; †420) pasakojimų apie Egipto dykumų Tėvus knygoje (gr. Λαυσαϊκή Ιστορία, lot. Historia Lausiaca), Jono Kasijono Romiečio (gr. Ιωάννης ο Κασσιανός, lot. Ioannes Cassianus; †435) veikale „Apie gyvenimą bendruomenėje“ ir „Pokalbiuose“, Rufino (gr. Ρουφίνος, lot. Rufinus, †~ 410) „Bažnyčios istorijoje“, Sokrato Scholastiko (gr. Σωκράτης Σχολαστικός, lot. Socrates Scholasticus; †439) „Bažnyčios istorijoje“, graikiškoje „Apophtegmata Patrum“ („Tėvų pamokymai“) versijoje. Graikiškoji „Apophtegmata“ sudaryta ne anksčiau kaip V amžiuje, todėl jos istorinis patikimumas abejotinas, nes neįmanoma nustatyti, kurie teiginiai iš tiesų priklauso Makarijui, o kurie jam priskiriami.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje šventasis vienuolis Makarijus Didysis minimas vasario 1 dieną (19 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal: „Stačiatikių enciklopediją“ (ЦНЦ „Православная энциклопедия“; W. Nyssen, B. Miller, Weisung der Väter, Paulinus-Verlag, Trier, 1986
