Šventasis vienuolis Maksìmas Išpažinė́jas (gr. Μάξιμος ὁ Ὁμολογητής, lot. Maximus Confessor, rus. Макси́м Испове́дник) vienuolis, teologas ir filosofas, nepalaužiamas kovotojas su erezijomis. Kristologinės doktrinos, kad Kristus turi dvi prigimtis, gynėjas ir skleidėjas. Vienas pagrindinių Bizantijos imperatorių politikos suvienyti Stačiatikių Bažnyčią su monofizitais, siekiant užtikrinti imperijos vienybę, priešininkų. Už tvirtą ortodoksiškojo tikėjimo išpažinimą tituluojamas „išpažinėju“. Jo darbais rėmėsi Jonas Damaskietis (gr. Ἰωάννης ὁ Δαμασκηνός, lot. Iohannes Damascenus; †753) veikale „Tikslus ortodoksiškojo tikėjimo išdėstymas“ (gr. Ἔκδοσις ἀκριβὴς τῆς ὀρθοδόξου πίστεως, lot. Expositio accurata fidei orthodoxae; Rusioje buvo žinoma pavadinimu „Небеса“). Nors katalikybėje Maksimas nėra įtrauktas į Bažnyčios mokytojų sąrašą, Romos katalikų popiežius Benediktas XVI, cituodamas Maksimo meilės Dievui apibrėžimą, pasireiškiantį tik atsakomybe už kitą žmogų, enciklikoje Spe Salvi (2007) pavadino Maksimą „didžiuoju Bažnyčios mokytoju“.
Apie šventojo Maksimo gyvenimą iki jo kovos su monoteletizmu (srove, teigusia, kad Kristus turėjo tik vieną, dieviškąją, valią) žinoma nedaug. Gimė jis 580 metais imperijos sostinėje Konstantinopolyje, kilmingoje šeimoje. Prieš tapdamas vienuoliu tarnavo imperatoriaus Heraklėjo (gr. Ηράκλειος, lot. Heraclius; valdė 611-641), kuris buvo Maksimo giminaitis, kanceliarijos sekretoriumi. Nepaisant to, 630 metais jis išsižadėjo galimos karjeros, kitų pasaulio siūlomų dalykų ir tapo Chrizopolio vienuolyno (kitame Bosforo krante nei Konstantinopolis) vienuoliu. Iš nuolankumo Maksimas Išpažinėjas nepriėmė kunigystės šventimų ir iki gyvenimo pabaigos liko vienuoliu.
Persijos imperijai užkariavus Anatoliją, daug krikščionių iš Rytų ir Egipto pabėgo į Vakarų Afriką. Trumpai pabuvojęs Kipre ir Kretoje, jis atvyko į Šiaurės Afriką, kur susipažino su vienuoliu Sofronijumi Jeruzaliečiu (būsimuoju Jeruzalės patriarchu šventuoju Sofronijumi; gr. Σωφρόνιος Α΄ Ιεροσολύμων; †638), kuris tapo jo dvasiniu tėvu.
Apie 638 metus Sofronijaus pavedimu Maksimas persikėlė į vienuolyną netoli Kartaginos, kur pradėjo studijuoti Grigaliaus Nysiečio (gr. Γρηγόριος Νύσσης ; †~ 394) ir Dionizijaus Areopagito (gr. Διονύσιος ο Αρεοπαγίτης; †~96) kristologiją. Kartaginoje Maksimas pradėjo teologo ir rašytojo asketo karjerą. Čia jį gerai pažinojo ir gerbė kaip švento gyvenimo žmogų vietos gyventojai bei dvasininkai. To meto Afrikai jis tapo dvasiniu vadovu ir monoteletizmo priešininkų provincijos valdytojo patrikijaus (gr.πατρίκιος) Flavijaus Grigaliaus (gr. Γρηγόριος) neoficialiu, bet įtakingu politiniu patarėju.
Maždaug tada Maksimas Išpažinėjas įsitraukė į Bizantijos valdžios remiamą kovą prieš monoteletizmą. 645 metais jis laimėjo disputą su Konstantinopolio monoteletizmo patriarchu Piru (gr. Πύρρος; 654).
Apie 646 metus jis persikėlė į Romą, kur sulaukė visiškos Vakarų vyskupijos ir romiečių popiežiaus šventojo Martyno I paramos prieš monoteletų ereziją. Kartu su kai kuriais Romoje gyvenusiais graikų vienuoliais ortodoksais Maksimas Išpažinėjas tapo vienu pagrindinių 649 metais vykusio Laterano Susirinkimo dogminių apibrėžimų, pasmerkusių monoteletizmą, įkvėpėjų.
Apie 654 metus, esant Romos popiežiui Martynui I, imperatoriaus Konstantino II pasiuntiniai suėmė ir Maksimą Išpažinėją, teisė jį Konstantinopolyje kaip valstybės nusikaltėlį (civilinės ir bažnytinės taikos ardytoją), o 655 metais išsiuntė į tremtį Trakijoje. 662 metais Konstantinopolyje jis buvo vėl teisiamas ir žiauriai kankinamas: buvo nupjautas liežuvis ir dešinė ranka. Kai Maksimo paklausė, ar priims Komuniją iš patriarcho monoteleto, senolis atsakė, kad netgi jei ir visas pasaulis iš to patriarcho priimtų Komuniją, jis nepriimtų.
Sužalotą ir iškankintą senolį išsiuntė į tremtį Kaukaze, kur jis netrukus, tais pačiais 662 metais, mirė.
Konstantinopolio Susirinkimas monoteletizmą pasmerkė kaip ereziją.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje Šventasis vienuolis Maksimas Išpažinėjas minimas vasario 3 dieną (sausio 21 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal: „Stačiatikių enciklopediją“ (ЦНЦ „Православная энциклопедия“
