Šventasis Partènijas Lampsakiẽtis (Parfènijus Lampsakiẽtis; gr. Παρθένιος επίσκοπος Λαμψάκου, lot. Parthenius episcopus Lampsacenus [in Hellesponto]) – III-IV amžių sandūroje gyvenęs Lampsãko (Mažóji Ãzija) vyskupas stebukladarys.
Šventasis Partenijas gyveno Mažojoje Azijoje, Miletopolyje (gr. Μιλητούπολις, lot. Miletopolis; dab. Manjãsas [turk. Manyas] Turkijoje), mieste, esančiame Helesponto pusiasalyje, imperatoriaus Konstantino I Didžiojo laikais (gr. Κωνσταντίνος Α', Μέγας, lot. Flavius Valerius Constantinus I, Magnus; valdė 306-337), neturtingoje šeimoje. Jo tėvas Kristodulas buvo diakonas. Rašoma, kad jaunuolis nebuvo raštingas, bet išmanė Evangeliją, nes dalyvavo pamaldose; turėjo gilų tikėjimą, sunkiai dirbo (užsiėmė žvejyba), o tai, ką uždirbdavo, atiduodavo vargšams. Nuo 18 metų Partenijas Kristaus vardu gydė ligas, išvarinėjo demonus ir darė kitus stebuklus. Melitopolio vyskupas Pilypas (gr. Φίλιππος, Επίσκοπος Μελιτοπόλεως, lot. Philippus, episcopus Miletopolitanus), sužinojęs apie dorybingą jaunuolio gyvenimą, išleido jį į mokslus ir įšventino presbiteriu.
Tuo metu Miletopolis priklausė bažnytinei Kidzìko provincijai (gr. Κύζικος, lot. Cȳzicus). 325 metais, Parteniją, pelniusį gerą reputaciją, Kidziko arkivyskupas Acholijus (gr. Ασχόλιος [Αχίλλιος], Επίσκοπος Κυζίκου, lot. Ascholius (Achilius/ Achilleus) episcopus Cyzici) paskyrė Lampsãko (gr. Λάμψακος, lot. Lampsacum/ Lampsacus) vyskupu. Buvęs žvejys tapo, kaip kadaise Petras, „žmonių žveju“.
Mieste gyveno daug pagonių, tad naujasis vyskupas ėmė uoliai skleisti krikščionių tikėjimą. Partenijas įkalbinėjo, ragino, maldavo, barė savo ganomuosius. Kristaus vardu, rodydamas jiems tiesos kelią, darė stebuklus, gydė ligonius. Taip vyskupas Partenijas ne vieną atvedė į tikrojo Dievo pažinimą. O pamatęs, kad pagaliau miestiečiai pradeda gręžtis į krikščionybę, ir kad vis daugiau ir daugiau jų atsisako satabmeldiškų papročių, jis ryžosi pagoniškas šventyklas paversti bažnyčiomis. Kad gautų leidimą ir įgaliojimus tai padaryti, Partenijas nutarė kreiptis į imperatorių Konstantiną.
318 metais Bitìnijos (gr. Βῑθῡνία, lot. Bithynia) miestą Drepãną (gr. Δρέπανον, lot. Drepanum) Konstantinas pavadino Helenopoliu, pagerbdamas savo motiną Eleną (gr. Φλαβία Ιουλία Ελένη, lot. Flavia Iulia Helena; šventoji, lygi apaštalams 330), ir greičiausiai dažnai ten apsistodavo (dėl šiltų vonių). Tad turėjo dažnai susitikti su netoliese esančio Lampsako vyskupu. Žinoma, kad vyskupas Partenijas iš imperatoriaus gavo ne tik tai, ko norėjo, bet ir didžiulę paramą bažnyčių statybai.
Grįžęs į Lampsaką, Partenijas pradėjo darbus. Buvo nuspręsta miesto centre pastatyti bažnyčią. Vyskupo gyvenimo aprašyme pasakojama, kad vienoje iš išardytų šventviečių radęs didelį akmenį, tinkamą bažnyčios altoriui, Partenijas įsakė jį apdoroti ir nugabenti į statomos bažnyčios vietą. Vežant akmenį, kaip rašoma, dėl velnio įsiūčio vežimas apvirto, o akmuo krisdamas užmušė vežiką Eutichijaną. Šventasis vyskupas malda jį prikėlė, sugėdindamas velnią, užsimojusį kliudyti.
Vyskupas Partenijas buvo gailestingas visiems, neatstumdavo nė vieno, ką susitikdavo ar kas kreipdavosi. Jis guodė ir mokė, gydė kenčiančius nuo kūno ir dvasios negalių, apsėstus piktųjų dvasių. Negalių prispausti žmonės dažnai ieškojo ne gydytojų, bet šventojo vyskupo pagalbos – Partenijas Kristaus vardu gydė įvairias ligas.
Vyskupo gyvenimo aprašyme teigiama, kad Viešpaties Jėzaus Kristaus Vardo galia jis išvarė daugybę piktųjų dvasių ir demonų iš žmonių, namų bei vandenų. Pasakojama, kad piktasis, vejamas lauk, „iš visų jėgų“ šaukdavęs, jog dieviškoji ugnis jį stumia „į ugnies gehena“ (hebr. . גהנא gichana, gr. γέεννα gehenna; nusidėjėlių bausmės vieta). Kartą, kai piktoji dvasia, išvaryta iš vieno nuo vaikystės jos varginamo žmogaus, paprašė šventojo nurodyti jai kitą vietą apsigyventi, Partenijas pažadėjo ir pasakė: „Įeik į mane ir gyvenk manyje“. Velnias, kaip deginamas ugnimi, riktelėjo: „Kaipgi aš įeisiu į Dievo buveinę?“, ir dingo dykose, nepasiekiamose vietose. Taigi taip, pasakojama šventojo gyvenimo aprašymuose, Partenijas, rodydamas žmonėms didžią tikėjimo Kristumi galią, tramdė ir išvarinėjo demonus, gydė ligas, taip jis ne vieną stabmeldį nukreipė nuo pikto ir atvedė pas tikrąjį Dievą.
Vyskupas Partenijas mirė taikiai, ramiai. Iškilmingai palaidotas šalia pagrindinės Lampsako bažnyčios, jo paties pastatytoje koplyčioje.
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje šventasis Partenijas (Parfenijus) Lampsakietis minimas vasario 20 dieną (vasario 7 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal: Bažnyčios mokslinis centras „Stačiatikių enciklopedija“ (ЦНЦ „Православная энциклопедия“; pravenc.ru); Enciklopedija „Drevo“ (Энц. „Древо“, церковно-исторический ресурс; drevo-info.ru); Ökumenisches Heiligenlexikon heiligenlexikon: heiligenlexikon.de; Ορθόδοξος Συναξαριστής.Ημερολόγιοde
