Šventasis vienuolis Patãpijas Egiptiẽtis (Patãpijus Egiptiẽtis, Patãpijus iš Tèbų, Patãpijas iš Tė́bų; gr. Άγιος Πατάπιος, Όσιος Πατάπιος ο Αιγύπτιος, lot. Sanctus Patapius, rus. Преподобный Потапий, Преподобный Патапий Фивский, Патапий Египтянин Чудотворец) gimė apie 380 metus Egipte, Tėbų (Tebų) mieste prie Nilo upės. Jo tėvai buvo krikščionys, todėl auklėdami sūnų išugdė pamaldumą ir dievobaimingumą.
Pilnametystės sulaukęs Patapijas atsisakė pasaulietinio gyvenimo, paliko savo namus, tėvus, draugus ir davė vienuolystės įžadus. Pasitraukęs į Egipto dykumą, gyvenimą jis pašventė Dievui, pasninkaudamas, melsdamasis ir atlikdamas įvairius atsiskyrėlio darbus. Kai apie Patapijų sužinojo ir pradėjo pas jį lankytis žmonės, girdami už dorybingą gyvenimą, jis nusiminė, kad nebegali gyventi tylumoje, kad jį giria žmonių lūpos, todėl paliko Egiptą.
Atvykęs į Konstantinopolį, šventasis įsikūrė celėje prie miesto sienos, ir gyveno tylumoje, tarsi dykumoje, niekam, išskyrus Dievą, su kuriuo nuolat bendravo maldoje, nežinomas. Tačiau kaip „neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno“ (Mt 5, 14), taip negali išlikti nežinomas ir dorybingas, pasiekęs tikrą šventumą, žmogus. Pats Dievas pašlovina jį šlovinančius, ir išgarsina kitų labui. Taip ir šitas žmogus, tobulas šventumu ir gausiai apdovanotas stebuklų darymo malone, Dievo rodomas ir aukštinamas, netrukus buvo surastas kaip dirvoje paslėptas lobis (plg. Mt 13, 44).
Vienas jaunuolis, krikščionis, aklas nuo gimimo, paties Dievo vedamas atėjo į šventojo vienuolio tėvo Patapijaus celę ir paprašė palaimintojo melsti Dievą duoti jam akis regėti visą kūriniją, kad taip galėtų tobulai pažinti ir šlovinti patį Kūrėją. Patapijui, matant tokį tikėjimą, pagailo jaunuolio ir jis tarė:
– Jėzaus Kristaus vardu, kuris akliesiems suteikia šviesą, o mirusiesiems – gyvastį, praregėk.
Tuoj pat atsivėrė aklo gimusio akys – jis pradėjo matyti, pagarbino Dievą ir padėkojo Jam. Jaunuolį daug kas pažinojo, todėl pamatę, kad jis praregėjo, visi nustebo ir klausinėjo, kaip tai atsitiko. Jis nenuslėpė savo stebukladario ir geradario, per kurį Dievas jį išgydė, vardo. Kai garsas apie šitą stebuklą ir šventąjį vienuolį plačiai pasklido, daugybė žmonių vykdavo pas Patapijų ir prašydavo jo maldų.
Vienas kilmingas žmogus sirgo vandene, dėl kurios visas kūnas buvo ištinęs. Norėdamas pasveikti, daug pinigų jis išleisdavo gydytojams, bet nepagijo. Išgirdęs apie šventąjį Patapijų, liepė nunešti pas jį. Verkdamas jis prašė šventojo, kad išgydytų jo kūno negalią gydančiąja Dievo malone. Be atlygio dirbantis gydytojas nuoširdžiai pasimeldė už jį Dievui, po to peržegnojo kryžiaus ženklu ir patepė šventuoju aliejumi. Vandenys, varginę ligonio kūną, savaime ištekėjo, organizmas išsivalė, o jis pats visiškai pasveiko.
Kitą žmogų, jaunuolį, kamavo piktoji dvasia, gainiojusi jį po kalnus ir dykumas, svaidžiusi į ugnį ar vandenį, o kartais nuo aukštų ir stačių kalvų, kad sužalotų visą jo kūną ir pražudytų. Jaunuolis būtų žuvęs, jei stiprinančioji Dievo galybė nebūtų saugojusi jo nuo nesiliaujančio priešo pykčio ir tikros mirties. Kartą, kai demonas baisingu greičiu vijosi jaunuolį link jūros kranto, norėdamas paskandinti vandens gelmėse, pakelyje jis susitiko šventąjį Patapijų, Dievo paakintą išeiti iš savo celės, kad išvaduotų pagal Dievo atvaizdą sukurtą žmogų iš velnio vergovės.
Pamatęs palaimintąjį vienuolį dar iš tolo, demonas puolė prie jo, varstydamas akis, leisdamas putas, grieždamas dantimis ir grasindamas jį sumušti. Prisiartinęs prie šventojo sušuko:
– O, varge! Ir čia vėl Patapijas! Ką man daryti, kur man bėgti, kur gyventi po šitiekos vargų? Vos radau sau buveinę, o štai dabar mane jėga veja iš jo. Tikrai baisus tu, Nazarėne, ir Tavo valdžia visur ir visiems! Kur man eiti? Jei eisiu į dykumą, į miestą ar bet kur kitur – Tu ten pirma manęs; ir išvarai mane vien kryžiaus ženklu ir tiktai savo vardu. Aš nugalėtas, sutriuškintas ir išvarytas!
Taip kalbėdamas piktasis sviedė jaunuolį į orą, o stebukladarys Patapijas, pirštu padaręs ore kryžiaus ženklą, sudraudė dvasią, sakydamas:
– Išeik, netyroji dvasia, ir pasitrauk į dykumą. Taip tau įsako per mane Kristus, kurio galią tu pats nevalingai pripažinai.
Vos tik šventasis ištarė šiuos žodžius, piktasis numetė jaunuolį ant žemės ir lyg dūmai išėjo per jo burną. Atsigavęs jaunuolis verkė iš džiaugsmo ir dėkojo už išlaisvinimą – pirma Dievui, o taip pat ir šventajam vienuoliui Patapijui.
Vienai moteriai skaudėjo krūtinę. Gydytojai ją pripažino nepagydoma ligone. Kai ji atvyko pas šventąjį, liga jau buvo dar labiau paūmėjus, o žaizdoje pasirodė daugybė kirmėlių. Sukniubusi prie jo kojų, ji verkdama meldė, kad išgydytų. Šventasis, palaiminęs žaizdą kryžiaus ženklu, tą pat akimirką ją išgydė.
Šventasis vienuolis Patapijas Egiptietis mirė 463 metais, sulaukęs garbingo amžiaus. Mokiniai jį palaidojo vienuolyne, šventojo Jono Krikštytojo bažnyčioje, netoli Vlahernos (Blacherno).
Stačiatikių Bažnyčios kalendoriuje Šventasis Patapijas minimas gruodžio 21 d. (8 d. pagal senąjį, Julijaus kalendorių).
Pagal Dmitrijaus Rostoviečio (1651-1709) sudarytą „Šventųjų gyvenimų knygą“ (1684-1705 m., išl. 1689-1705)
